Vladimiras Putinas Rusijoje valdžioje yra nuo 1999 metų, su trumpa formalia pertrauka. Per šį laiką jis pavertė šalį autoritarine, stipriai militarizuota valstybe, atvirai besivaržančia su Vakarais dėl įtakos ir galios.
Jo istorija prasideda dar sovietmečiu, kai Putinas dirbo slaptuoju agentu KGB struktūrose Rytų Vokietijoje. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 metais jam tapo pagrindine politine trauma ir motyvacija ateičiai.
Posovietinis chaosas ir oligarchų įtaka
Žlugus Sovietų Sąjungai, iš jos likučių susikūrė 15 naujų valstybių, tarp jų ir Rusijos Federacija. Putinas vėliau šį procesą vadino „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“, nes, jo akimis, Rusija prarado milžiniškas teritorijas ir milijonus tautiečių.
Naujoji valdžia skubiai privatizavo apie 45 000 valstybinių įmonių – nuo energetikos iki telekomunikacijų. Procesą lydėjo korupcija ir nusikalstamumas, o strateginiai turtai atsidūrė kelių itin turtingų verslininkų, vadinamų oligarchais, rankose.
Pirmasis prezidentas Borisas Jelcinas rėmėsi šių oligarchų parama ir prarado visuomenės pasitikėjimą. Silpna valstybė, didėjanti nelygybė ir ekonominė griūtis sudarė sąlygas naujam lyderiui.
Putino iškilimas ir karas Čečėnijoje
1991 metais Putinas paliko KGB ir tapo Sankt Peterburgo mero pavaduotoju. Šiose pareigose jis palaikė artimus ryšius su verslu ir saugumo struktūromis, padėdamas sąjungininkams įsitvirtinti monopolinėse rinkose.
Greitai susiformavo ištikimų bičiulių tinklas – buvę KGB pareigūnai, saugumo pareigūnai, kriminalinio pasaulio atstovai ir oligarchai. 1999 metais Jelcinas paskyrė mažai žinomą Putiną ministru pirmininku.
Tais pačiais metais Rusiją sukrėtė sprogdinimų banga gyvenamuosiuose namuose, per kurią žuvo daugiau kaip 300 žmonių. Putinas dėl atakų apkaltino Čečėnijos separatistus ir inicijavo antrąjį karą Čečėnijoje, greitai išpopuliarėdamas kaip „tvarkos atkūrėjas“.
Per kelis mėnesius jo reitingai išaugo nuo kelių iki kelių dešimčių proc., o žiaurus Grozno bombardavimas ir dešimtys tūkstančių žuvusių civilių Rusijoje buvo pristatyti kaip būtina „kovos su terorizmu“ kaina.
Valdžios sutelkimas ir agresyvi užsienio politika
1999 metų pabaigoje Jelcinas atsistatydino, o Putinas tapo laikinuoju prezidentu, 2000 metais išrinktu ir formaliai. Jis greitai ėmėsi tramdyti oligarchus: lojalūs verslininkai buvo apdovanoti, nepaklusnūs – patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar priversti palikti šalį.
Palaipsniui užgniaužta nepriklausoma žiniasklaida, nacionaliniai televizijos kanalai perėjo valstybės kontrolei. Žmogaus teisių organizacijos ir opozicija atsidūrė nuolatiniame spaudime, o rezonansiniai teismai, kaip „Pussy Riot“ byla, tapo įspėjimu kritikams.
Užsienio politikoje Putinas ėmė naudoti tiek karinę jėgą, tiek kibernetines ir informacines operacijas. 2008 metais Rusija įsiveržė į Gruziją ir faktiškai atplėšė dvi teritorijas. 2014 metais, po Maidano įvykių Ukrainoje, Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Rytų Ukrainoje.
Kibernetinės atakos, įsilaužimai į politines struktūras Vakaruose ir dezinformacinės kampanijos socialiniuose tinkluose tapo išskirtiniu Kremliaus įrankiu. Šios priemonės padeda silpninti Vakarų vienybę ir nukreipti dėmesį nuo padėties Rusijos viduje.
Tačiau agresyvi politika ir karai atnešė griežtas sankcijas, ekonominį nuosmukį ir technologinę izoliaciją. Nepaisant to, viduje Putinas vis dar remiasi naratyvu apie „apsuptą tvirtovę“, kuriai būtinas stiprus lyderis, ginantis šalį nuo Vakarų įtakos.
