Kas yra gyvybė – klausimas, lydintis žmoniją nuo seniausių laikų. Ilgą laiką manyta, kad gyvus organizmus nuo negyvosios materijos skiria kažkoks ypatingas, nematerialus pradas.
Tačiau šiuolaikinis mokslas rodo visai kitokį vaizdą: gyvybė vis labiau atrodo kaip tam tikras organizuotų procesų ir informacijos išlikimo būdas.
Tvarka, chaosas ir ląstelės paslaptis
Austrų fizikas Erwinas Šrėdingeris gyvybę apibūdino taip: gyvi organizmai vengia irimo į netvarką ir pusiausvyrą. Kitaip tariant, jie nuolat kovoja su visatos polinkiu į chaosą, iš aplinkos imdami energiją ir palaikydami vidinę tvarką.
Pagrindinis šios kovos vienetas – ląstelė. Tai baltyminis „robotas“, atliekantis daugybę cheminių reakcijų ir gebantis išlaikyti ribą tarp savo vidaus ir aplinkos. Ląstelė maitinasi, auga, reaguoja į dirgiklius, dauginasi ir kinta evoliucijos eigoje, tačiau nė viena jos dalis atskirai nėra gyva.
Kiekvieną sekundę ląstelėje vyksta milijonai reakcijų, nuolat gaminami ir ardomi baltymai, remontuojamos struktūros. Viską valdo fizikos ir chemijos dėsniai, o ne „gyvybinė jėga“. Todėl vis dažniau klausiama, ar gyvybė tėra šių procesų visuma.
DNR, virusai ir „pusiau gyvi“ organizmai
Šiuolaikinė biologija rodo, kad centrinė gyvybės ašis yra genetinė informacija, saugoma DNR molekulėse. Organizmai atsiranda, dauginasi ir miršta, tačiau DNR grandinės, kurios geriausiai prisitaiko prie aplinkos, išlieka per kartas.
Sudėtingiausia riba tarp gyvo ir negyvo išryškėja žvelgiant į virusus. Jie yra DNR arba RNR gijų rinkiniai baltyminėje kapsulėje ir patys vieni nieko „nemoka“. Patekę į ląstelę, jie perima jos mechanizmus ir verčia juos dauginti naujus virusus. Dalis mokslininkų virusus laiko gyvybės paribiu, kiti – sudėtingomis, bet negyvomis dalelėmis.
Panaši istorija – su mitochondrijomis, ląstelių „jėgainėmis“. Kadaise tai buvo laisvai gyvenančios bakterijos, kurios įsiliejo į sudėtingesnius organizmus ir tapo jų dalimi. Jos vis dar turi savo DNR ir dauginasi, bet savarankiškomis būtybėmis jų nebelaikome.
Dirbtinis intelektas ir mūsų savivaizdis
Jei gyvybę suvokiame kaip informaciją, gebančią palaikyti save ir daugintis, neišvengiamai atsigręžiame į kompiuterius ir dirbtinį intelektą. Kai kurios programos jau dabar evoliucionuoja, mokosi iš duomenų, o kompiuteriniai virusai plinta ir prisitaiko prie apsaugos sistemų.
Nors dabartinis DI dar toli nuo visaverčio biologinės gyvybės atitikmens, ribos tarp „natūralaus“ ir „dirbtinio“ pasaulio nyksta. Tai kelia ne tik techninius, bet ir filosofinius klausimus: ar kada nors pripažinsime skaitmeninę sistemą gyva, jei ji atitiks daugumą mūsų taikomų kriterijų?
Galiausiai tenka pripažinti, kad žmogus nėra išimtis iš gamtos dėsnių. Esame sudėtingos materijos organizacijos forma, trumpam nutolstanti nuo chaoso ir palaikanti tvarką savo kūne bei prote. Ar tai vadinsime gyvybe, ar sudėtinga fizika, mirtis nuo to nepranyksta, bet mūsų žvilgsnis į save ir visatą tampa kur kas nuolankesnis.
