Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose daugėja pajuokavimų ir susierzinimo tarp kartų. Kadaise ironiškas „ok boomer“ atotrūkis tarp jaunimo ir vyresniųjų užleido vietą naujam konfliktui – milenialai vis dažniau kritikuoja Z kartą, o šie atgal kaltina milenialus „nusivylusiais darboholikais“.
Po paviršiumi slypi ne vien charakterių skirtumai, o gilesnė ekonominė drama – kova dėl to, kas liko iš vidurinės klasės gyvenimo pažado.
Darbo vietų trūkumas ir užblokuota karjera
Šiandien jauni žmonės apibūdina darbo rinką kaip žiaurų žaidimą. Šimtai gyvenimo aprašymų, automatiniai atsakymai, minimalus atlygis ir augantys reikalavimai. Daugelis jaučia, kad net ir gavus darbą, tai tik vos verta pastangų.
Milenialai per 2008 metų krizę įžengė į rinką būtent tada, kai ekonomika smuko. Milijonai darbo vietų dingo, o dalis jų taip ir neatsikūrė. Daug kam teko priimti bet kokį darbą, dirbti keliose vietose, imtis uždarbio platformose, tačiau karjera įstrigo.
Tuo metu kūdikių bumo karta ir dalis X kartos pensiją atidėjo, išliko sveikesni ir ilgiau išsilaikė vadovaujančiuose postuose. Rezultatas – milenialai užstrigo vidurinėse grandyse, o įėjimas Z kartai tapo dar siauresnis.
Brangstantis gyvenimas ir tirpstanti vidurinė klasė
Ekonomistai lygina, kiek savaičių reikia dirbti, kad šeima galėtų padengti pagrindines išlaidas – būstą, maistą, transportą, sveikatos priežiūrą, ugdymą. Aštuntajame dešimtmetyje to pakako per mažiau nei metus darbo, likusios pajamos galėjo būti taupomos ar skiriamos poilsiui.
Šiandien, vertinant realias algas ir kainas, daugeliui darbuotojų pragyvenimo kaštai viršija visų metų uždarbį. Tai paaiškina, kodėl tiek milenialai, tiek Z karta masiškai imasi papildomų darbų ir nebetiki vieno etato saugumu.
Būstas tapo pagrindiniu lūžio tašku. Tie, kurie spėjo įsigyti nekilnojamojo turto prieš pandemiją, dažnai pastebėjo keliolika ar keliasdešimt proc. išaugusias jo kainas ir sukaupė realų turtą. Likusiems tenka vis brangstanti nuoma ir menkos galimybės taupyti pradiniam įnašui.
Z karta atsisako „žaidimo taisyklių“
Darbdaviai dažnai skundžiasi Z karta – esą jie nesuinteresuoti papildomomis valandomis, neketina „atiduoti visko darbui“, nenori lipti karjeros laiptų, jei tai reiškia daugiau streso už nežymiai didesnį atlyginimą.
Tačiau žiūrint iš jaunimo perspektyvos, ši laikysena yra ne tingėjimas, o sąmoningas atsisakymas žaisti žaidimą, kuris, jų nuomone, yra nesąžiningas. Jie mato milenialus, dirbančius 50–60 valandų per savaitę, vis dar nuomojančius būstą ir neturinčius finansinio saugumo.
Toks vaizdas skatina išvadą: jei atkaklus darbas nebeužtikrina stabilios vidurinės klasės padėties, galbūt verta siekti mažiau, saugoti savo laiką ir psichinę sveikatą, o ne aklai vaikytis senųjų idealų.
Bendra krizė, bendra išeitis?
Nors viešose diskusijose daug emocijų, statistika rodo, kad milenialai ir Z karta kartu valdo tik menką dalį turto, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Abi grupės jaučiasi nuvilto „amerikietiškos svajonės“ versijos, tik reaguoja skirtingai – vieni dar bando, kiti jau nuleidžia rankas.
Vis dėlto ateityje būtent šiems dviem kartoms teks perimti ekonomikos ir politikos vairą. Nuo to, ar jos pavyks susikalbėti ir kartu reikalauti teisingesnės būsto, darbo ir socialinės politikos, priklausys, ar vidurinė klasė išliks, ar liks tik prisiminimuose.
