NASA grįžimas į Mėnulį nebėra vien mokslinis eksperimentas. Jungtinių Valstijų kosmoso agentūra iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios planuoja sukurti nuolatinę žmonių buveinę Mėnulio pietų ašigalyje, Šekltono krateryje, ir taip užsitikrinti prieigą prie itin svarbių vandens ir energijos išteklių.
Šekltono kraterio pajūryje esantys vadinamieji Amžinos šviesos viršūnių masyvai beveik visus metus apšviečiami Saule, o dugne vyrauja amžina tamsa ir maždaug minus 240 laipsnių pagal Celsijų temperatūra. Ten, anot tyrimų, gali būti sukaupta daugiau kaip 100 milijonų tonų vandens ledo.
Mėnulio bazė trimis etapais
NASA Artemis programos grafikas numato tris etapus. Pirmasis, numatytas iki dešimtmečio pabaigos, – iki 25 raketų startų ir kelių tonų įrangos pristatymas į Mėnulį be įgulos. Pagrindiniu krovinių nešėju turėtų tapti „Blue Origin“ sukurtas „Mark 1 Endurance“ nusileidimo aparatas.
Vėlesniame etape prisijungs bendrovės „Astrobotic Technology“ ir „Intuitive Machines“ aparatai, kurie dislokuos mobilųjį mėnuleigį ir mokslinę įrangą. Nuo 2028 metų planuojama pradėti reguliarius astronautų skrydžius ir palaipsniui įrengti infrastruktūrą ilgalaikiam gyvenimui.
Tuo pat metu NASA reaktyvinių variklių laboratorija rengia „Moonfall“ dronų misiją. Autonominiai šokliuojantys aparatai turėtų detaliai išžvalgyti sunkiai pasiekiamas Šekltono kraterio vietas ir sukurti realaus laiko stebėsenos tinklą – tai de facto reikštų milžiniškos „saugumo zonos“ atsiradimą aplink bazę.
Branduolinė energija ir teisinės ribos
Pagrindinis iššūkis – energija. Mėnulyje dvi savaites trunkanti naktis daro vien saulės energija paremtus planus nepatikimus. Todėl NASA kartu su JAV Energetikos departamentu kuria skilimo paviršiaus energijos projektą – kompaktišką branduolinės energetikos sistemą, kuri turėtų generuoti apie 40 kilovatų galios ir nepriklausyti nuo Saulės.
Tokios technologijos leistų ne tik palaikyti gyvybės palaikymo sistemas itin atšiauriomis sąlygomis, bet ir aprūpinti energija ateityje čia įsikursiančias tyrimų stotis bei tarpplanetinius laivus. Tačiau gedimo atveju bazės gyventojams tektų susidurti su tiesiogine mirties rizika per kelias valandas.
Teisinė aplinka taip pat tampa kovos lauku. Artemis susitarimai ragina taikiai ir skaidriai naudoti kosmosą, tačiau juose numatyta galimybė kurti „saugumo zonas“, kurios apsaugotų veiklą nuo „žalingo kišimosi“. Kritikai įspėja, kad pernelyg plačiai apibrėžtos zonos gali prieštarauti 1967 metų Kosmoso sutarčiai, draudžiančiai nacionalizuoti dangaus kūnus.
Naujos kosminės varžybos
Jungtinės Valstijos Mėnulio pietų ašigalyje turi rimtą konkurentą. Kinija ir Rusija kartu su partneriais vysto Tarptautinės mėnulio tyrimo stoties projektą, taip pat orientuotą į pietų ašigalį ir vandens ledo išteklius, nors tiksli vieta kol kas neskelbiama.
Abi programos pradeda krovinių misijas nuo šio dešimtmečio vidurio, o pilnavertę bazės eksploataciją numato tik po 2032 metų. Todėl Šekltono krateris ir jo apylinkės gali tapti ne tik mokslo ir technologijų bandymų poligonu, bet ir simboliniu klausimo „kas valdo kosmosą?“ atsakymu.
