Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ozono skylė buvo viena didžiausių žmonijos baimių. Mokslininkai perspėjo, kad žlungantis ozono sluoksnis gali padaryti Žemę praktiškai nebepalaukiamą gyvybei, tačiau šiandien apie šią grėsmę kalbama gerokai mažiau.
Priežastis nėra ta, kad pavojus buvo perdėtas – veikiau priešingai. Būtent dėl greitos mokslo reakcijos ir precedento neturinčio politinio susitarimo šios katastrofos pavyko išvengti.
Kas yra ozono sluoksnis?
Ozono sluoksnis – tai plona, maždaug 15–35 kilometrų aukštyje stratosferoje esanti ozono dujų juosta. Ji sulaiko apie 98 proc. kenksmingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės, ypač pavojingus UV-B ir UV-C spindulius, kurie ardo DNR, skatina vėžį ir trikdo ekosistemas.
Nors jo vaidmuo gyvybei milžiniškas, pats sluoksnis neįtikėtinai plonas. Jei visą Žemės ozoną paskleistume prie paviršiaus, susidarytų vos trijų milimetrų storio plėvelė. Todėl bet koks ozono mažėjimas turi didelę reikšmę.
Kaip atsirado ozono skylė?
Devintajame dešimtmetyje Britų Antarkties tarnybos mokslininkai užfiksavo, kad virš Antarktidos pavasarį ozono sluoksnis plonėja iki dviejų trečdalių ankstesnio storio. Šis staigus kritimas buvo pavadintas ozono skyle, nors iš tiesų tai – stipriai išretėjusios ozono zonos.
Tyrimai parodė, kad kaltininkai yra chlorfluorangliavandeniliai – CFC. Šios „stebuklingos“ šaldytuvų, kondicionierių ir aerozolių dujos stratosferoje skaidosi ir išlaisvina chloro radikalus. Vienas toks radikalas gali sunaikinti daugiau kaip 100 000 ozono molekulių.
Ypatingos Antarktidos sąlygos – itin žema temperatūra ir žiemą susiformuojantis poliarinis sūkurys – sudaro idealias sąlygas šiai chemijai. Todėl didžiausia ozono skylė nuolat formuojasi būtent virš pietų ašigalio, nors daugiau kaip 90 proc. CFC išmetama šiaurės pusrutulyje.
Monrealio protokolas – sėkmės istorija
Grėsmės mastas buvo milžiniškas. Modeliai rodė, kad iki 2040 metų ozono skylė išplistų globaliai, o iki 2050 metų ozono sluoksnis galėjo praktiškai subyrėti. UV indeksas vidutinėse platumose būtų tapęs pavojingas net ir trumpam buvimui lauke.
Reaguodamos į šiuos perspėjimus, 1987 metais visos Jungtinių Tautų narės pasirašė Monrealio protokolą dėl ozoną ardančių medžiagų mažinimo. Tai vienintelė tarptautinė sutartis, kurią ratifikavo kiekviena pasaulio valstybė.
Per kelis dešimtmečius CFC emisijos sumažėjo apie 99 proc., o ozoną ardančių medžiagų koncentracija stratosferoje nuo 2000 metų sumažėjo maždaug trečdaliu. Naujausi tyrimai rodo aiškius atsikuriančio ozono požymius, o pasaulinis lygis, tikėtina, grįš į 1980 metų būklę apie 2040 metus.
Nauji pavojai ozono sluoksniui
Nors tendencijos teigiamos, pavojus niekur nedingo. CFC molekulės atmosferoje išlieka dešimtmečius, o klimato kaita ir ekstremalūs reiškiniai, pavyzdžiui, didžiuliai gaisrai, gali vėl skatinti ozono irimą.
Be to, dalis CFC pakaitalų, tokių kaip hidrofluorangliavandeniliai, pasirodė esantys labai stiprūs šiltnamio efektą sukeliančios dujos ir prisideda prie klimato krizės. Kiti junginiai gali virsti vadinamosiomis amžinosiomis cheminėmis medžiagomis, kurios kelia riziką sveikatai ir aplinkai.
Ozono istorija tampa pamoka ir klimato kaitos kontekste. Ji rodo, kad derinant mokslo įrodymus, viešą informavimą ir ryžtingus politinius sprendimus galima išvengti globalios katastrofos. Klausimas tik tas, ar dabar sugebėsime taip pat susitelkti dėl kitų, ne mažiau rimtų grėsmių.
