Šiandien aplink Žemę skrieja apie 15 000 palydovų, ir maždaug du trečdaliai jų priklauso „SpaceX“. Tačiau kosminių planų mastas per artimiausius dešimtmečius gali išaugti iki neregėto lygio – vien „SpaceX“ yra pateikusi paraišką iki milijono naujų palydovų, skirtų ne internetui, o dirbtinio intelekto skaičiavimui.
Prie šios lenktynių prisijungė ir „Blue Origin“, „Amazon“, Kinijos organizacijos bei kitos bendrovės. Iš viso įvairiose paraiškose jau suplanuota daugiau kaip 1,7 milijono naujų kosminių aparatų, kurie dramatiškai pakeistų ir orbitą, ir naktinį dangų.
DI alkis energijai ir vandeniui
Šią kosminę viziją skatina žemėje kylanti DI infrastruktūros krizė. Modernūs duomenų centrai, kaip milžiniškas „Colossus“ kompleksas netoli Memfio, talpinantis šimtus tūkstančių pažangiausių lustų, ryja milžiniškus elektros ir aušinimo resursus.
Skaičiuojama, kad 2024 metais duomenų centrai suvartojo apie 415 teravatvalandžių elektros – daugiau nei visas Jungtinės Karalystės suvartojimas ir apie 1,5 proc. pasaulio elektros. Iki 2030 metų ši dalis gali daugiau nei padvigubėti, o naujų elektrinių ir perdavimo linijų tiesiog nespėjama pastatyti.
Be elektros, DI centrams reikia ir vandens. Vienas didelis duomenų centras per dieną gali sunaudoti iki 5 milijonų galonų vandens aušinimui – tiek, kiek pakaktų dešimtims tūkstančių gyventojų.
Kosminiai duomenų centrai ir karščio paradoksas
Išeities ieškoma kosmose: ten saulė šviečia nuolat, nėra debesų ir biurokratinių žemės ribojimų. „SpaceX“ planuoja vadinamuosius AI‑1 palydovus – apie 70 metrų pločio saulės energija maitinamus DI duomenų centrus, skriejančius 500–2 000 kilometrų aukštyje.
Tačiau kosmosas nėra „šaldytuvas“. Ten nėra oro, todėl šiluma gali būti pašalinta tik spinduliuojant ją į aplinką. Tam AI‑1 numatyti didžiuliai radiatoriai, kurie turi dirbti aukštoje temperatūroje, kad spėtų išspinduliuoti šimtus kilovatų šilumos ir neleistų lustams perkaisti.
Kaina: pavojinga orbita ir dingstančios žvaigždės
Tokiai milijono palydovų žvaigždynui reikėtų tūkstančių sunkiųjų raketų skrydžių kasmet, o kiekvienas palydovas dėl radiacijos veiktų tik apie penkerius metus. Tai reikštų beveik nenutrūkstamą paleidimų srautą ir vis tankesnį Žemės orbitos „šlamštą“.
Mokslininkai įspėja apie Kesslerio sindromą – grandininę susidūrimų reakciją, kai vienas smūgis palydovą suskaido į tūkstančius nuolaužų, o šios sukelia naujus susidūrimus. Taip tam tikros orbitos zonos gali tapti nepralaužiamu skeveldrų šarvu dešimtmečiams ar net šimtmečiams.
Astronomai jau modeliuoja, kaip tai pakeistų naktinį dangų. Esant vos 65 000 palydovų, vienas iš penkiolikos matomų šviesulių būtų ne žvaigždė, o mašina. Milijonui ryškių palydovų tai reikštų, kad daugelyje pasaulio vietų satelitų būtų daugiau nei plika akimi matomų žvaigždžių.
Europos pietinė observatorija siūlo limitą – ne daugiau kaip 100 000 palydovų ir pakankamai tamsūs jų paviršiai. Tačiau dabartinės paraiškos šiuos rėmus viršija keliasdešimt kartų, o sprendimus kol kas faktiškai priima tik JAV Federalinė ryšių komisija, vertinanti iš esmės tik radijo trukdžius.
DI žada milžinišką naudą, tačiau klausimas, ar verta dėl jo paaukoti natūralų naktinį dangų ir orbitos saugumą, vis dar atviras. Kol projektai tik popieriuje, žmonijai dar įmanoma pasirinkti, kokį dangų paliksime ateities kartoms.
