Birželį saulės energetika pasiekė istorinį lūžio tašką: saulės elektrinės pirmą kartą pagamino apie 25 proc. Europos Sąjungos elektros. Tačiau rekordiniai skaičiai atskleidžia ir kitą pusę – senstanti infrastruktūra ir lėtas tinklų atnaujinimas tampa rimtu stabdžiu.
Ekspertai sutaria, kad saulė gali tapti vienu iš atsakymų į Europos energetinius iššūkius, bet tik tada, jei kartu bus sprendžiamos tinklų, sandėliavimo ir žaliavų perdirbimo problemos.
Saulės bumas ir jo ribos
Prieš penkerius metus saulės energija birželį sudarė tik apie 10 proc. ES elektros balanso. Šiandien, dėl pigių modulių ir geopolitinių krizių, metai iš metų augdama daugiau kaip penktadaliu, ji jau pasiekė ketvirtadalį vasaros gamybos.
Vis dėlto žvelgiant į visų metų statistiką, saulė vis dar sudaro tik apie 13 proc. elektros ir maždaug 6 proc. visos ES energijos paklausos. „Skaičius atrodo nedidelis, bet klimato tikslams tai – milžiniškas žingsnis“, – sakė energetikos teisės ir politikos ekspertas Osmanas Zenginas.
Labiausiai išsiskiria Vokietija, Ispanija ir Lenkija, kurių birželio gamyboje saulė jau siekė 24–36 proc. Sėkmės pavyzdžiu dažnai minima Ispanija, kuri, pasak rinkos dalyvių, laimėjo dėl pastarausio dešimtmečio politinio ir reguliacinio stabilumo.
Pagrindinis stabdis – elektros tinklai
Saulės parkų plėtra atskleidė seną, bet ilgai ignoruotą problemą: perdavimo ir skirstymo tinklai nebeatlaiko naujų jėgainių srauto. „Pagrindinis iššūkis šiandien – nebe leidimai ar finansai, o vietos tinkle ir energijos kaupimo trūkumas“, – sakė atsinaujinančios energetikos įmonės vadovas Patrizio Donati.
Kai saulė šviečia ypač intensyviai, dalis elektrinių turi būti ribojamos, nes tinklai nepajėgia priimti elektros. Baterijos taip pat dar kaupia tik menką dalį perteklinės energijos, nors Europos planuose iki 2030 metų numatoma bent keturgubai išplėsti kaupimo pajėgumus.
ES elektrifikacijos plane siekiama, kad iki 2040 metų elektros dalis galutinėje energijos sąnaudų struktūroje pakiltų nuo 23 proc. iki 46 proc. Tai reikštų ne tik daugiau saulės ir vėjo elektrinių, bet ir masinę tinklų rekonstrukciją bei naujus pajėgumus elektromobiliams, šilumos siurbliams ir duomenų centrams.
Nuo namų stogų iki baterijų perdirbimo
Sparčiai auga ir mažųjų saulės elektrinių ant gyvenamųjų namų stogų skaičius. Ekspertai sutaria, kad namų ūkiams tai dažniausiai – racionali ilgalaikė investicija, ypač jei derinama su energijos kaupimu ar elektromobilio įkrovimu.
Tačiau kartu auga ir būsimų atliekų kalnas. Didžiosios baterijos tarnauja 10–15 metų, po to jas būtina saugiai perdirbti. „Jau šiandien sudėtinga utilizuoti mažus buities akumuliatorius, todėl po keliolikos metų turėsime rimtą iššūkį dėl didžiųjų baterijų“, – perspėjo Osmanas Zenginas.
Energetikos analitikai pabrėžia, kad baterijų ir saulės modulių perdirbimas svarbus ne tik aplinkosaugai. Tai ir strateginis klausimas, nes šiuose įrenginiuose naudojamos brangios ir geopolitiniu požiūriu jautrios žaliavos, kurias verta susigrąžinti į ekonomiką.
Nors klausti, ar saulės energetika viena „išspręs“ Europos energetikos problemas, būtų pernelyg paprasta, akivaizdu, kad be jos kontinentas būtų gerokai labiau pažeidžiamas dujų ir naftos kainų šokams. Tolimesnė sėkmė priklausys nuo to, kaip greitai valstybės sugebės modernizuoti tinklus ir sukurti veikiančią energijos kaupimo bei perdirbimo ekosistemą.
