Europos valstybės per kelis metus pradėjo bene ambicingiausią persiginklavimo programą savo istorijoje. Po Rusijos karo prieš Ukrainą gynybos biudžetai šoktelėjo, o Europos Sąjungos šalių narių išlaidos gynybai šiemet artėja prie maždaug 500 milijardų eurų ribos – tai yra apie 2,4 proc. ES bendrojo vidaus produkto.
Tačiau vis aktualesnis tampa klausimas ne tik kiek Europa išleidžia, bet ir kam skiriami šie pinigai bei kokią realią galią jie nuperka.
Didžiulės sumos, ribota autonomija
Europos gynybos agentūros duomenimis, apie 53 proc. ES šalių gynybos biudžetų kol kas išleidžiama perkant įrangą ir paslaugas Europoje. Likusi dalis keliauja už žemyno ribų, o daugiau kaip trečdalis bendrų pirkimų atitenka Jungtinių Valstijų gamintojams.
Ypač ryški priklausomybė matyti aviacijos srityje – čia JAV sistemoms tenka beveik du trečdaliai išlaidų. Tai reiškia ne tik importuojamus lėktuvus ar raketas, bet ir programinę įrangą, atsargines dalis, aptarnavimą bei JAV priimamus politinius sprendimus, galinčius nulemti jų naudojimą.
Ekspertas Linusas Tech Host pabrėžia, kad europiečiai priklausomi nuo JAV ne tik dėl karių ir bazių žemyne, bet ir dėl žvalgybos, kosminės žvalgybinės vaizdinės informacijos bei skaitmeninių vadovavimo sistemų.
Vėluojantys bendri projektai ir spragų lopymas
Simboliniu pavyzdžiu tapo Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos bendra būsimo kovinio lėktuvo programa. Nesutarimai dėl darbų pasidalijimo ir intelektinės nuosavybės pristabdė projektą, o Berlynas ėmė svarstyti papildomai pirkti amerikietiškus F-35, kad užlopytų atsirandančią spragą.
Panaši dilema matoma ir raketų srityje. Vokietija jau turi savus „Taurus“ sparnuotuosius oro bazavimo užtaisus, tačiau jie negali būti leidžiami nuo žemėje dislokuojamų sistemų ir turi trumpesnį veikimo nuotolį. Todėl Berlynas nusprendė pirkti žemė–žemė tipo „Tomahawk“ raketas iš JAV, nors tokios gilios veikimo nuotolio amunicijos Europoje irgi kuriama.
„Vietinės tokio tipo pajėgumų ekosistemos Europoje dar iš esmės nėra. Kūrimas brangus, reikalauja kelių valstybių partnerystės ir sukelia ginčus dėl gamybos, darbo vietų ir intelektinės nuosavybės“, – aiškino Linusas Tech Host.
Politinė valia ir strateginė kultūra
Buvęs JAV Valstybės departamento politikos planavimo skyriaus narys Ianas Lesseris primena, kad po Šaltojo karo NATO ateitį lydėjo optimizmas, o transatlantiniai santykiai buvo itin geri. Dabar, jo teigimu, Aljansas turi prisitaikyti prie didesnio neapibrėžtumo, politinės įtampos ir JAV dėmesio poslinkio į Ramųjį vandenyną.
„Eina link daug europietiškesnio NATO – daugiau Europos finansavimo, pajėgumų ir vadovavimo struktūrų. Tačiau lieka atviras klausimas, kas formuos strateginį kursą ir ar visuomenės yra pasirengusios, jei prireiktų kovoti pačioms“, – sakė jis.
Pasak Iano Lesserio, didžiausia rizika slypi ne tik sąmoninguose agresyviuose veiksmuose, bet ir netyčinėse eskalacijose – pavyzdžiui, incidentuose Baltijos ar Juodojoje jūroje, o taip pat galimoje krizėje Azijoje, kuri dar labiau atitrauktų JAV pajėgumus nuo Europos.
Ekspertai sutaria, kad visiškas gynybinis autarkinis savarankiškumas Europai vargiai realus, nes tiek ginklų, tiek kritinių technologijų tiekimo grandinės globalios. Tačiau didesnė koordinacija, bendri pirkimai ir nuoseklesnė strategija leistų ES šalims mažinti priklausomybės rizikas ir kartu išnaudoti milžinišką naujai skiriamų lėšų potencialą.
