Kinija spartina savo unikalų kapitalizmo modelį: rinkos konkurenciją ir milžinišką eksportą derina su stipria valstybės kontrole bei Komunistų partijos vadovavimu. Nepaisant metų metus besitęsiančios Vakarų kritikos dėl perteklinių pajėgumų ir subsidijų, Pekinas neketina pristabdyti šio kurso.
Eksportas tampa pagrindiniu Kinijos ekonomikos varikliu, kai vidaus vartojimas ir investicijos stringa. Tai reiškia naują įtampų etapą su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Valstijomis.
„Galimybė 2.0“: nuo prekių prie ekosistemų
Buvusi „Made in China“ politika iki 2025 metų Kiniją pavertė dominuojančia gamintoja tokiose srityse kaip elektromobiliai, ličio baterijos ir saulės moduliai. Nuo 2026 metų šios šakos laikomos subrendusiomis – joms nutraukiamos valstybės subsidijos, bent jau oficialiai.
Dabar Pekinas kalba apie „naujos kokybės produktyviąsias jėgas“ – ilgalaikę inovacijų programą. Didžiausias dėmesys skiriamas puslaidininkiams, dirbtiniam intelektui, naujoms ryšių infrastruktūroms, kosmoso technologijoms, kvantinei kompiuterijai ir biotechnologijoms.
Esminis pokytis: jei anksčiau Kinija daugiausia eksportavo prekes, dabar ji vis aktyviau eksportuos technologijų ekosistemas ir skaitmenines paslaugas. Tai jau matyti iš sparčiai augančio kiniškų DI platformų naudojimo pasaulyje.
Eksportas – būtinybė lėčiau augančiai ekonomikai
Kinijos ekonomikos augimas lėtėja, o defliacijos spaudimas mažina nominalų bendrąjį vidaus produktą. Ekspertų vertinimu, be eksporto augimo šalies ekonomika augtų vos apie 3,5 proc., o tai reikštų daug lėtesnį gyventojų pajamų artėjimą prie Vakarų lygių.
Vidaus investicijos, įskaitant nekilnojamąjį turtą, gamybą ir infrastruktūrą, pastaruoju metu smuko. Vartojimas taip pat auga vangiai, todėl eksportas Pekinui tampa ne pasirinkimu, o būtinybe.
Įdomu tai, kad greičiausiai augančios Kinijos eksporto prekės nėra vien aukštosios technologijos. Į Europą sparčiai daugėja tabako ir tekstilės importo, o tai rodo, kad Pekinas siekia pranašumo tiek „žemame“, tiek „aukštame“ segmente.
Europos dilema ir JAV ribojimų kelias
Jungtinės Valstijos atsakė į Kinijos technologinį iškilimą griežtais ribojimais: eksporto kontrolėmis, draudimais ir papildomais muitais. Vašingtonas gali tai daryti, nes turi stiprią vidaus technologijų ekosistemą ir galimybių susigrąžinti gamybą į šalį.
Europa atsidūrė sudėtingesnėje padėtyje. Viena vertus, Europos rinka itin svarbi Kinijos aukštos pridėtinės vertės eksportui, pavyzdžiui, elektromobiliams ir baterijoms. Kita vertus, Europos Sąjunga lėtai ir fragmentiškai reaguoja, dažnai fokusuodamasi į jau nesubsidijuojamus sektorius.
Be to, Europos įmonės aktyviai kuria bendrus tyrimų centrus Kinijoje. Tai padeda išlikti konkurencingoms, bet kartu silpnina Europos gebėjimą kurti savas inovacijas namuose ir stiprina Pekino, kaip pasaulinio tyrimų centro, pozicijas.
Ar tai tik Vakarų „vaistų“ atspindys?
Dažnai lyginamas Vokietijos pasikliovimas automobilių eksportu ir dabartinė Kinijos strategija. Tačiau analitikai pabrėžia esminį skirtumą: Kinija nesitenkina tradicine lyginamąja nauda, ji nuolat ieško kitos aukščiausios pridėtinės vertės pakopos – nuo prekių prie technologijų ir galiausiai prie taisyklių kūrimo.
Ši ilgalaikė strategija verčia Europą ir JAV persvarstyti savo pramonės ir inovacijų politiką. Kuo ilgiau Vakarai dels kalbėti apie ateities sektorius, tuo stipresnis bus Kinijos poveikis pasaulio ekonomikos taisyklėms.
