Dar visai neseniai Graikija, Italija, Ispanija ir Portugalija buvo vadinamos silpniausiomis euro zonos grandimis. Šiandien vis dažniau kalbama, kad būtent Pietų Europa tampa augimo centru, kai tuo metu Vokietija ar Prancūzija stringa recesijos ir biudžeto problemų rizikoje.
Kas pasikeitė per mažiau nei dešimtmetį ir ar šis lūžis gali būti ilgalaikis?
Prailgusi krizė ir skausmingos reformos
Pietų Europos ekonomikos tradiciškai atsiliko nuo Šiaurės pagal našumą ir bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui. Įvedus eurą, šios šalys pigiai skolinosi, tačiau ne visada produktyviai investavo, todėl skolos ėmė sparčiai augti.
Euro zonos skolų krizė po 2008 metų privertė jas prašyti pagalbos iš Europos Sąjungos ir Europos Centrinio Banko. Parama buvo suteikta tik mainais už griežtas taupymo priemones, viešųjų paslaugų mažinimą ir struktūrines reformas darbo rinkoje bei pensijų sistemoje.
Daugelį metų tai reiškė lėtą augimą, didelį nedarbą ir politinę įtampą. Vis dėlto per šį laiką šalys žingsnis po žingsnio mažino deficitus ir tvarkė viešuosius finansus.
Naujas impulsas: ES fondai ir turizmas

Pastaraisiais metais situaciją pakeitė keli veiksniai. Pirmiausia, po pandemijos paleistas beveik 800 milijardų eurų vertės Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo fondas ypač palankus Pietų šalims. Didžiausios jo gavėjos yra Italija ir Ispanija.
Šios lėšos naudojamos infrastruktūrai, skaitmenizavimui, energetikos transformacijai ir kitoms ilgalaikę naudą kuriančioms investicijoms. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Italijoje ES parama vien investicijomis galėtų padidinti bendrąjį vidaus produktą keliais papildomais procentais iki 2026 metų.
Kitas svarbus veiksnys – turizmo šuolis po pandemijos. Ispanija, Graikija ir Portugalija fiksuoja rekordinius atvykėlių ir pajamų srautus, o tai padeda ne tik paslaugų sektoriui, bet ir mokesčių surinkimui bei užimtumui.
Šiaurės silpnosios vietos ir ateities rizikos
Tuo pat metu dalis Šiaurės Europos susidūrė su energijos šoko ir pramonės lėtėjimo pasekmėmis. Vokietiją itin skaudžiai paveikė rusiškų dujų tiekimo nutrūkimas ir silpnesnė pasaulio prekyba, o Prancūzijoje įsisenėjo biudžeto deficitas.
Todėl Pietų Europos obligacijų palūkanos priartėjo prie Vokietijos, o kai kuriais atvejais net tapo mažesnės nei Prancūzijos, nes investuotojai labiau pasitiki šių šalių reformų kryptimi.
Vis dėlto rizikų išlieka. Skolos lygis Pietuose tebėra aukštas, atlyginimai dažnai atsilieka nuo Šiaurės, o didelė priklausomybė nuo turizmo daro ekonomikas pažeidžiamas geopolitiniams sukrėtimams ar klimato kaitos padariniams.
Artimiausi metai parodys, ar išnaudodamos ES paramą ir išlaikydamos fiskalinę drausmę Pietų Europos valstybės sugebės galutinai užverti istorinę atotrūkio nuo Šiaurės puslapį.








