Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie būtinybę „perpramoninti“ žemyną. Europos Komisija pateikė Pramonės spartinimo akto (Industrial Accelerator Act, IAA) projektą, prie kurio preliminariai prisijungė šešios didžiausios ES ekonomikos – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Nyderlandai ir Lenkija.
Šiuo teisės aktu siekiama padidinti gamybos dalį bendrame vidaus produkte ir sumažinti Europos priklausomybę nuo importo, ypač iš Kinijos. Tačiau kyla klausimas, ar ambicingas planas nėra pernelyg brangus ir sudėtingas.
Ar Europa tikrai deindustrializuojasi?
Pagal Pasaulio banko duomenis, gamybos dalis ES BVP nuo 1990 metų sumažėjo maždaug nuo 20 proc. iki 14 proc. Panašiai krito ir gamybos sektoriaus užimtumas – nuo apie 20 proc. visų darbuotojų 2000 metais iki maždaug 14 proc. šiandien.
Nuosmukis nevienodas: Lenkijoje gamyba išliko gana tvirta, o Prancūzijoje ir Ispanijoje jos dalis ekonomikoje smarkiai sumenko. Vis dėlto bendra kryptis aiški – paslaugų sektorius auga greičiau nei pramonė, todėl gamyba užima mažesnę dalį bendros ekonomikos, nors jos apimtys absoliučiai yra išaugusios.
Be to, riba tarp pramonės ir paslaugų vis labiau nyksta. Daug stambių gamintojų tampa hibridinėmis bendrovėmis, kurios kartu parduoda ir paslaugas, pavyzdžiui, priežiūrą ar duomenų analitiką, kaip tai daro „Michelin“.
Kas numatyta Pramonės spartinimo akte?
Europos Komisija siūlo keturių krypčių paketą: spartesnes leidimų procedūras, valstybių narių paramą pasirinktiems sektoriams, „pagaminta ES“ nuostatas ir griežtesnę užsienio investicijų kontrolę strateginėse srityse.
Supaprastinti leidimai ir tikslinė parama vertinami palankiai, nes gali sumažinti biurokratiją ir paspartinti projektus. Tačiau kitos dvi priemonės kelia rimtų diskusijų tarp ekonomistų ir verslo.
Numatyta, kad dideli projektai baterijų, elektromobilių, saulės energetikos ir kritinių žaliavų srityse, jei juose dalyvauja užsienio investuotojai iš dominuojančių šalių, turės atitikti kelis griežtus kriterijus. Tai apima ribotą užsienio kapitalo dalį, darbo vietų skyrimą europiečiams, privalomas investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą.
Brangūs kompromisai žaliajam kursui
Labiausiai kritikuojamos „pagaminta ES“ taisyklės, pagal kurias dalis žaliojo kurso subsidijų privalomai būtų skiriama Europoje pagamintai įrangai. Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, brangesni europiniai saulės moduliai būtų remiami vietoj pigesnių kiniškų.
Tokia politika galėtų sustiprinti vietos gamintojus, bet kartu didintų atsinaujinančios energetikos projektų kainą ir, tikėtina, lėtintų perėjimą prie neutralios klimato kaitai ekonomikos. Brangesnė elektra vėlgi mažintų Europos pramonės konkurencingumą.
Kritikai taip pat abejoja IAA tikslu vėl pasiekti 20 proc. gamybos dalį BVP. Tai reikštų dešimtmečius trukusių struktūrinių pokyčių atsukimą ir pramonės svorį, didesnį nei dabartinėje Vokietijoje, nors papildomas finansavimas kol kas nėra aiškiai numatytas.
Ekspertai siūlo svarstyti ne santykinį, o absoliutų tikslą – pavyzdžiui, gamybos vertės augimą, kartu stiprinant tiekimo grandinių saugumą ir laikantis žaliojo kurso tikslų. Net jei Pramonės spartinimo aktas bus patvirtintas, jo sėkmę lems tai, ar pavyks pritraukti investicijas ir nepaaukoti konkurencingos energetikos.
