Liko vos keleri metai: garsus futuristas įvardijo, kada dirbtinis intelektas prilygs žmogui

Futuristo Raymundo Kurzveilo prognozė, jog 2029 metais dirbtinis intelektas prilygs žmogui ir praeis Tiuringo testą, jau keletą dešimtmečių skatina karštas diskusijas. 

Šiandien, stebėdami kalbinius modelius ir kitus DI proveržius, vis dažniau klausiame, ar vadinamoji technologinė singuliarumo riba tikrai nėra taip toli, kaip manyta.

Kurzveilo šešios epochos

Kurzveilas istoriją dalija į šešias „intelekto epochas“. Nuo Didžiojo sprogimo ir gyvybės atsiradimo iki sudėtingų smegenų formavimosi praėjo šimtai milijonų metų. Žmonių neožievė, atsakinga už aukštesniąsias mąstymo funkcijas, evoliucionavo itin lėtai.

Ketvirtąja epocha jis vadina laiką, kai žmonės pradėjo kurti išorinius mąstymo „plėtinius“ – nuo papiruso iki kietųjų diskų. Šiandien tai tęsiasi per skaitmenines technologijas, kurios informaciją apdoroja ir kaupia daug greičiau nei biologinis smegenų audinys.

Penktą ir šeštą epochas Kurzveilas sieja su biologiškai ir skaitmeniškai sujungta sąmone. Čia atsiranda vizija, kad neožievė bus prijungta prie debesijos, o dirbtinis intelektas taps ne konkurentu, o tiesioginiu žmogaus mąstymo tęsiniu.

Tiuringo testas ir juodosios dėžės problema

Tiuringo testas tradiciškai laikytas riba, kada sistema tampa žmogui lygiavertė. Tačiau, kaip pabrėžiama diskusijoje, siekis, kad DI „atrodytų žmogiškas“, dažnai reiškia sąmoningą jo „prislopinimą“ – pavyzdžiui, lėtesnius skaičiavimus ar ribojamą faktų žinojimą.

Be to, šiuolaikiniai gilieji neuroniniai tinklai veikia kaip juodosios dėžės. Galime matyti įvestis ir išvestis, bet ne iki galo suprasti, kodėl sistema pasirinko būtent tokį atsakymą. Tai kelia klausimą, ar dideli pasiekimai tikrai reiškia gilesnį supratimą, ar tik išnaudotas milžiniškas koreliacijų tinklas.

Įspūdingi pavyzdžiai – „Deep Blue“ pergalė prieš Garį Kasparovą, „Watson“ laimėjimas „Jeopardy!“ žaidime ar „AlphaGo“ triumfas prieš Lee Sedolą. Visais atvejais sistema pranoko žmogų siauroje srityje, nors mes vis dar menkai suprantame jos vidinius sprendimo kelius.

Cyborgai ir simuliacijos klausimas

Diskusijoje aptariama ir praktinė žmogaus bei mašinos suartėjimo pusė. Jau šiandien egzistuoja žmonių, kurie įsisiuvę lustus ar implantus, padedančius atpažinti spalvas ar atidaryti duris be rakto. Tokius eksperimentus atlieka, pavyzdžiui, Neilas Harbisonas ar profesorius Kevinas Warwickas.

Radikalesnė vizija – implantai, galintys spręsti sudėtingus matematinius uždavinius ar akimirksniu apskaičiuoti kamuolio trajektoriją. Sportas tuomet virstų nebe instinkto, o beveik šviesos greičiu vykstančių skaičiavimų varžybomis.

Kita linija veda į simuliacijos hipotezę. Autorius, pasivadinęs Klajojančiuoju, knygoje „Reality Not Found“ svarsto, kad mūsų realybė gali būti sukurta itin pažangaus dirbtinio intelekto. Tokiu atveju, anot jo, „mes buvome sukurti, o ne gimėme“, o žmogaus ir DI susiliejimas taptų būdu priartėti prie šios galimos „kūrėjo“ logikos.

Galiausiai lieka klausimas, kurį formuluoja ir Kurzveilo knygose aprašytas personažas Cassandra: jeigu DI darys viską greičiau ir geriau, iš kur semsimės prasmę? Atsakymo dar nėra, bet akivaizdu, kad ruoštis reikės ne tik techniškai, bet ir filosofiškai.