Vikingų laivuose nebuvo nei kajučių, nei šildymo: kaip jie ištverdavo žvarbias keliones jūroje

Vikingų ilgalaiviai dažnai vaizduojami kaip romantiška jūrų galia – spalvoti burių dryžiai, įspūdingos galvų skulptūros ir kariai, besidairantys naujų krantų. Tačiau realybėje tai buvo atviri, nešildomi mediniai laivai, kuriuose įgula gyveno tiesiog po atviru dangumi.

Keliaujant Šiaurės ir Atlanto vandenyse didžiausias priešas buvo ne tik audros, bet ir šaltis bei nuolatinė drėgmė. Laive nebuvo nei kajučių, nei nuolatinės pastogės, todėl pagrindinė apsauga nuo žvarbos buvo drabužiai, maistas ir kruopščiai planuotas plaukiojimo sezonas.

Sezonai ir kelionių planavimas

Istoriniai šaltiniai rodo, kad ilgos kelionės paprastai planuotos šiltesniems mėnesiams. Žiemą šiauriniuose vandenyse trumpėdavo dienos, siausdavo audros, atsirasdavo jūros ledo, o kiekviena banga galėjo tapti mirtinu pavojumi.

Vikingų keliai į Grenlandiją ar Islandiją dažnai buvo suskaidyti į atkarpas tarp salų ir pakrančių. Tai leido dažniau išlipti į krantą, susirasti užuovėją, išdžiovinti drabužius ir pailsėti, o ne aklai plaukti per atvirą vandenyną.

Vilna – pirmasis „namas“ ant laivo

Pagrindinė vikingų šilumos sistema buvo vilna. Dėl pluošto struktūros vilnonis audinys sulaikydavo oro kišenes ir lėtindavo šilumos praradimą, net ir pradėjęs drėkti. Tai nebuvo stebuklas, bet leido išlaikyti gyvybiškai svarbią šilumą ilgiau nei lino ar kitų augalinių audinių drabužiai.

Apranga paprastai buvo sluoksniuota: apatiniai marškiniai, vilnoniai tunikai ir kelnės, ant viršaus storesni vilnoniai drabužiai ir apsiaustai. Svarbu buvo gebėti sluoksnius reguliuoti – per intensyvų irklavimą neužkaisti ir neprasprakaituoti, o per poilsį greitai užsikloti ir sumažinti šilumos nuostolius.

Ne mažiau svarbios buvo galvos apdangalai, pirštinės, vilnonės kojinės ir oda aptraukti batai. Drėgna avalynė galėjo baigtis nušalimais, todėl atsarginiai kojų apdangalai ir galimybė juos išdžiovinti krante buvo kritiškai svarbūs.

Šiluma iš darbo, maisto ir bendrystės

Atviroje jūroje kūno šilumą daugiausia generavo pats darbas. Irklavimas, burių valdymas, vandens semi­mas ir kiti fiziniai veiksmai vertė kūną deginti kalorijas ir gaminti šilumą, todėl maistas turėjo būti kaloringas ir lengvai laikomas.

Į laivus dažnai imta džiovinta ar sūdyta žuvis, mėsa, duona, grūdai, sviestas, sūris, rūgusio pieno produktai. Riebalai buvo itin vertingi, nes suteikdavo daug energijos mažame kiekyje, o be nuolatinio valgymo žmogus šaltyje tiesiog nebeturėtų jėgų išlikti.

Kita svarbi šilumos dalis – žmonių artumas. Tankiai susėdę po vilnoniais apsiaustais, vyrai tarpusavyje dalijosi kūno šiluma ir sumažindavo atvirų, vėjui ir lietui išstatytų kūno paviršių. Tai nebuvo patogu, bet padėdavo išvengti pavojingo atšalimo.

Sausuma – tikroji krosnis

Nors kartais galėjo būti užkuriamos nedidelės ugnys, rimtesnis maisto gaminimas ir džiovinimas paprastai vyko krante. Medinis laivas, sausos burės ir virvės buvo pernelyg degūs, kad ant jų nuolat laikytum atvirą ugnį.

Išsilaipinę vikingai kurdavo laužus, džiovindavo vilnonius drabužius ir guolius, taisydavo įrangą ir ruošdavosi kitai kelionės atkarpai. Šitaip palaipsniui buvo įveikiami atstumai tarp Skandinavijos, Britų salų, Islandijos ir dar tolesnių pakrančių.

Vikingų kelionės nebuvo patogios – daug drėgmės, šalčio, nuovargio ir miego trūkumo. Tačiau disciplina, sluoksniuota vilnonė apranga, kaloringas maistas ir gebėjimas laiku sustoti krante leido jiems ne tiek „nugalėti“ šiaurės klimatą, kiek atsargiai su juo derėtis ir išlikti.