Konfliktas Persijos įlankoje išjudino pasaulinę naftos rinką, tačiau pasekmės kol kas nėra tokios dramatiškos, kokių baimintasi. Nepaisant suvaržyto tanklaivių judėjimo per strategiškai svarbų Hormūzo sąsiaurį, naftos kainos išliko gerokai žemesnės, nei rodė pirmosios krizės savaitės.
Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad ši įtampa atskleidė naują pasaulinės energijos rinkos realybę: tradicinį tiekimo šoką vis labiau atsveria paklausos pokyčiai, ypač Kinijoje.
Naftos kainų šuolis ir staigus atoslūgis
Konflikto pradžioje „Brent“ rūšies naftos kaina šovė virš 110 eurų už barelį ir atrodė, kad tendencija bus ilgalaikė. Dujinių degalų ir dyzelino kainos daugelyje šalių, įskaitant Australiją, pasiekė rekordines aukštumas, o rinkos dalyviai kalbėjo apie naują globalų naftos šoką.
Tačiau net ir toliau trikdant laivybą Hormūzo sąsiauryje, kainos ne tik stabilizavosi, bet ir nukrito nuo pikų. Tanklaivių srautai per sąsiaurį buvo atstatyti tik iki maždaug trečdalio ankstesnio lygio ir tai – trumpam, vis dėlto rinka sureagavo gerokai ramiau nei iš pradžių.
Dalis atsakymo slypi tame, kad naftos eksportas iš Persijos įlankos nesustojo visiškai. Gamyba ir tiekimas buvo perorientuoti į kitus maršrutus bei terminalus, o kai kurios šalys pasitelkė strategines atsargas.
Kinijos paklausa – nežinomasis, kuris viską keičia
Esminiu veiksniu tapo Kinija, didžiausia naftos vartotoja pasaulyje. Analitikų duomenimis, jos naftos importas per trumpą laiką sumažėjo apie 40 proc., nors oficialių paaiškinimų dėl tokio masto sumažinimo beveik nebuvo.
Spėjama, kad Pekinas aktyviai naudojo sukauptas strategines atsargas, mažino perdirbimo apimtis ir nukreipė dėmesį į alternatyvius energijos šaltinius. Tai leido ne tik sušvelninti kainų šuolį pasaulinėje rinkoje, bet ir suteikė Kinijai derybinį pranašumą dėl būsimų tiekimo sutarčių.
Dabar dauguma analitikų sutaria, kad artimiausių mėnesių naftos kainų kryptis priklausys nuo dviejų klausimų: ar Hormūzo sąsiauris liks ribotai praeinamas ir kada Kinija sugrįš prie maždaug 10 mln. barelių per dieną importo lygio.
Palūkanų normos ir namų ūkių sąskaitos
Naftos kainų dinamika tiesiogiai veikia centrinių bankų sprendimus, o kartu – ir gyventojų finansus. Nuo balandžio vidurio pinigų rinkos ženkliai sumažino tikimybę, kad šiais metais dar kartą bus didinamos bazinės palūkanų normos, nes energijos kainų spaudimas infliacijai kiek atslūgo.
Vis dėlto centriniai bankai, tarp jų ir Australijos rezervų bankas, kol kas išlieka budrūs. Jei Hormūzo sąsiauris liktų uždarytas, o Kinija staiga atnaujintų pilną naftos importą, infliacija galėtų vėl įsibėgėti ir palūkanos būtų keliamos dar kartą, galbūt net du kartus.
Vartotojams tai reikštų ne tik brangesnius degalus, bet ir didesnes būsto paskolų įmokas bei bendras pragyvenimo išlaidas. Todėl naftos gavybos regionų politinė įtampa ir Pekino sprendimai dėl energijos politikos tampa svarbūs ne tik biržų prekiautojams, bet ir kiekvienam namų ūkiui.
Ši krizė primena, kad globali naftos rinka vis labiau priklauso nuo paklausos milžinų elgesio ir geopolitinių rizikų derinio. Kol Kinijos strategija išlieka ne iki galo aiški, o Persijos įlanka – nestabili, naftos kainų ir palūkanų normų ateitis išlieka neapibrėžta.
