Europa keičia požiūrį į Turkiją: karas Ukrainoje privertė ieškoti naujų strateginių partnerių

Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą ir nesaugumas dėl ilgalaikės Jungtinių Valstijų paramos privertė Europą perbraižyti savo geopolitinį žemėlapį. Šioje naujoje realybėje Turkija, dar visai neseniai matyta daugiausia kaip problemiška kaimynė, vėl tampa geopolitiškai patrauklia partnere.

Ankara Europos sostinėms svarbi kaip energetikos, prekybos ir gynybos grandis, net jei tam tenka sąmoningai nutylėti vis gilėjantį Turkijos demokratijos nuosmukį.

Energetika ir NATO pietryčių sparnas

Turkijos geografinė padėtis tarp Europos ir Azijos leidžia jai tapti pagrindiniu kanalu, jungiančiu Europą su Kaspijos ir Vidurinės Azijos dujų bei naftos tiekėjais. Tai ypač aktualu po bandymo sumažinti priklausomybę nuo rusiškų iškastinių išteklių.

Kartu Turkija yra svarbi NATO pietryčių sparno gynybos grandis ir kontroliuoja įplaukas į Juodąją jūrą. Tai suteikia Ankarai svarbų vaidmenį tiek Ukrainos karo kontekste, tiek svarstant bet kokias būsimų taikos ar taikdarių misijų schemas.

Turkijos gynybos pramonės vilionės

Turkija turi antrą pagal dydį kariuomenę NATO bloke po Jungtinių Valstijų ir sparčiai augančią gynybos pramonę. Ypač išsiskiria bepiločių orlaivių gamyba ir artilerijos, raketinių sistemų vystymas.

Turkų gamintojų dronai išbandyti Ukrainos fronte, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, o ginklų eksportas, skaičiuojant kartu su aviacijos produkcija, pastaraisiais metais pirmą kartą perkopė 10 000 000 000 eurų ribą. Daugiau kaip pusė šių pardavimų tenka NATO sąjungininkams.

Šį potencialą ryškiai rodo Turkijos bendrovių bendradarbiavimas su Italijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės gynybos įmonėmis bei eksporto sutartys su Rumunija ir Lenkija. Ankara siekia tapti ne tik pigių, bet ir aukštos pridėtinės vertės ginklų tiekėja Europai.

Politinis priartėjimas ir tylėjimo kaina

Gilesnis bendradarbiavimas matyti ir politiniame lygmenyje. Europos Sąjungos vadovai vis dažniau pabrėžia Turkijos, kaip svarbios partnerės energetikos, migracijos ir saugumo srityse, vaidmenį, vėl prisimena jos kandidatės į ES statusą.

Atnaujintas ir Europos investicijų banko finansavimas, kuris buvo sustabdytas dėl ginčų Rytų Viduržemio jūroje. Tai laikoma ženklu, kad Briuselis pasirengęs pragmatiškai peržiūrėti santykius, jei tai padeda stiprinti Europos atsparumą išorės grėsmėms.

Tačiau šį suartėjimą lydi ir akivaizdi dilema. Turkijoje stiprėja valdžios koncentracija prezidento Recepo Tayyipo Erdogano rankose, po 2024 metų savivaldos rinkimų padidėjo spaudimas pagrindinei opozicijai, areštuojami merai, aktyvistai, žurnalistai.

Europos sostinės į tokius veiksmus reaguoja vis tyliau, apsiribodamos bendro pobūdžio pareiškimais apie žmogaus teises. Tai žymi aiškų poslinkį nuo laikotarpio, kai dėl žmogaus teisių pažeidimų santykiai su Ankara buvo atšalę ir net svarstyta šalių ambasadorių išsiuntimo galimybė.

Likę barjerai ir rizikos

Nors abi pusės kalba apie „strateginį atnaujinimą“, tarp jų išlieka gilių nesutarimų. Pagrindinis kliuvinys – įtempti Turkijos santykiai su Graikija ir neišspręsta Kipro padalijimo problema, kurią Atėnai ir Nikosija naudoja svertu ES institucijose.

Ankara tikisi prieigos prie naujų Europos gynybos finansavimo instrumentų, modernizuoti muitų sąjungą ir pasiekti bevizį režimą Turkijos piliečiams, taip pat atgaivinti įstrigusį stojimo į ES procesą. Tačiau be realių demokratinių reformų šie tikslai lieka labiau taktiniu spaudimo instrumentu, o ne artimiausių metų perspektyva.

Europa tuo metu renkasi ribotą, bet pragmatišką suartėjimą: remiasi Turkijos gynybine ir energetine galia, tačiau rizikuoja dar labiau sumenkinti savo, kaip demokratijos ir teisinės valstybės gynėjos, patikimumą.