Argentina tapo ekonominiu perspėjimu pasauliui: milijonai gyventojų kasdien susiduria su krizės pasekmėmis

Argentina jau seniai yra pavyzdys, kaip turtingų išteklių ir išsilavinusios visuomenės šalis gali nugrimzti į nuolatinės ekonominės krizės būseną. Daugiau kaip 100 proc. siekianti metinė infliacija, juodoji valiutų rinka ir pasikartojantys defoltai tapo kasdienybe milijonams argentiniečių.

Norint suprasti, kodėl antroji pagal dydį Pietų Amerikos ekonomika taip giliai įklimpo, tenka žvelgti į kelis dešimtmečius trunkantį politinį populizmą, fiskalinę nedrausmę ir vis gilėjančią pasitikėjimo valstybės institucijomis krizę.

Infliacija ir dolerių juodoji rinka

Pastaraisiais metais Argentinos infliacija nuolat viršijo 100 proc., o laikotarpiais, kai pasaulis skundėsi 8–10 proc. kainų augimu, Buenos Airėse tokie rodikliai būtų buvę laikomi beveik svajone. Kainos kyla taip greitai, kad daliai gyventojų nebeįmanoma sudurti galo su galu.

Vietos gyventojai, patyrę ne vieną valiutos nuvertėjimo bangą ir bankų indėlių įšaldymą, praktiškai nebetiki vietine pesų valiuta. Todėl beveik instinktyviai stengiasi santaupas laikyti doleriais, nors oficialiai per mėnesį gali įsigyti tik labai ribotą jų kiekį.

Griežtos valiutos kontrolės sąlygomis Buenos Airių centre klesti juodoji rinka, kurioje prekiaujama užsienio valiuta. Ten doleriai parduodami už daug aukštesnį kursą nei oficialus, o vadinamieji „gatvės keitėjai“ tapo neatsiejama ekonomikos dalimi. Šis reiškinys atspindi, kaip giliai yra smukęs pasitikėjimas valstybės vykdoma pinigų ir fiskaline politika.

Peronizmo palikimas ir užsidarymas nuo pasaulio

Norint suvokti dabarties problemas, tenka grįžti į XX amžiaus vidurį ir charišmatišką prezidentą Juaną Domingo Peroną. Po Antrojo pasaulinio karo jis ėmė kurti modelį, paremtą stipria valstybe, nacionalizmu ir galinga profsąjungų sistema.

Peronas įvedė aštuonių valandų darbo dieną, didino atlyginimus skurdžiausiems gyventojams ir plėtė socialines programas. Tai trumpuoju laikotarpiu pakėlė daugelio argentiniečių pajamas, tačiau sukūrė itin brangią ir sunkiai finansuojamą gerovės valstybę.

Ekonomikoje buvo pasirinktas uždarumo nuo pasaulio kelias: stipri importo apsauga, subsidijos vietos gamintojams ir menkas susidomėjimas konkuravimu tarptautinėse rinkose. Per ilgą laiką toks modelis lėmė mažėjantį Argentinos svorį pasaulio prekyboje ir nuolatinį produktyvumo atotrūkį nuo labiau atvirų ekonomikų.

Peronizmo idėjomis paremti judėjimai iki šiol dominuoja politikoje ir buvo valdžioje didžiąją dalį pastarųjų dviejų dešimtmečių. Kritikai pabrėžia, kad ši tradicija menkai prisitaikė prie globalizacijos ir technologinių pokyčių, todėl šalis vis labiau atsilieka nuo kaimynų, tokių kaip Čilė ar Urugvajus.

Lėšų švaistymas ir nuolatinis deficitas

Vienas ryškiausių Argentinos ekonomikos bruožų – ilgametis ir nuoseklus biudžeto deficitas. Valstybė nuolat išleidžia daugiau nei surenka mokesčiais: tai tęsiasi daugiau kaip dešimtmetį iš eilės, o kartais ir dar ilgiau.

Didelę dalį išlaidų sudaro ne investicijos, o einamosios išlaidos – viešojo sektoriaus atlyginimai ir pensijos. Iš maždaug 13 milijonų oficialiai įdarbintų žmonių daugiau kaip trečdalis dirba valstybės sektoriuje, todėl bet kokie bandymai mažinti išlaidas iškart susiduria su politiniu pasipriešinimu.

Prie to prisideda itin dosnios subsidijos. Pavyzdžiui, argentiniečiai už elektrą moka kelis kartus mažiau nei europiečiai, o šių kompensacijų kaina valstybei siekia kelis proc. bendrojo vidaus produkto. Tai reiškia, kad milžiniškos sumos skiriamos ne tik pažeidžiamiausiems gyventojams, bet ir santykinai pasiturinčioms šeimoms.

Kai biudžeto skaičiai nesueina, valdžia pasitelkia du klasikinius, bet pavojingus instrumentus: skolinimąsi ir pinigų spausdinimą. Abu jie Argentinoje pasiekė kraštutinius mastus.

Pinigų spausdinimas, skolos ir prekybos ribojimai

Centrinis bankas daug metų faktiškai finansuoja valdžios išlaidas spausdindamas naujus pesus. Kuo daugiau pinigų patenka į apyvartą be realaus ekonomikos augimo, tuo greičiau jie praranda vertę, o kainos šauna į viršų. Taip sukuriamas uždaras infliacijos ir nepasitikėjimo ratas.

Kitas kelias – skolintis. Argentina per pastarąjį šimtmetį ne kartą nemokėjo skolų, todėl tarptautiniai investuotojai į ją žiūri itin atsargiai. Šalyje dažnai minimas faktas, kad ji yra viena didžiausių Tarptautinio valiutos fondo skolininkių, o skolų aptarnavimas verčia nuolat ieškoti naujų valiutinių įplaukų šaltinių.

Siekdama surinkti daugiau užsienio valiutos, valstybė ima taikyti sudėtingas prekybos taisykles ir mokesčius eksportuotojams. Pavyzdžiui, sojų pupelių, vienos pagrindinių Argentinos eksporto prekių, gamintojai turi mokėti didelius eksporto mokesčius ir privalo uždirbtus dolerius išsikeisti į pesus pagal nepalankų oficialų kursą.

Ūkininkai neretai nusprendžia laukti ir sandėliuoti derlių, tikėdamiesi geresnio kurso. Tai sumažina dolerių pasiūlą šalyje, dar labiau spaudžia valiutą ir priverčia valdžią kurti vis naujus laikinuosius režimus – specialius kursus sojoms, kelionėms, koncertams ir kitoms veikloms. Kuo daugiau išimčių, tuo labiau iškraipoma rinka ir mažėja investuotojų pasitikėjimas.

Politinis radikalizmas ir pasitikėjimo krizė

Nuolatinės krizės ir skurdas nesvetimi net viduriniajai klasei. Daug gyventojų jau nebetiki tradicinėmis partijomis, todėl vis daugiau palaikymo sulaukia radikalūs politikai, žadantys drastiškas reformas, pavyzdžiui, visišką ekonomikos „dolarizaciją“ ir centrinio banko panaikinimą.

Ekspertai įspėja, kad jokia viena priemonė neišspręs giluminių problemų, nes jos glaudžiai susijusios. Mažinant subsidijas ir devalvuojant valiutą trumpuoju laikotarpiu infliacija gali dar labiau išaugti, o visuomenės kantrybė – išsekti.

Argentinos atvejis rodo, jog esminė ekonomikos problema yra ne tik skaičiai, o pasitikėjimas. Be ilgametės nuoseklios politikos, skaidrumo ir aiškių taisyklių verslui nei piliečiai, nei tarptautinės rinkos nepatikės, kad šalis pagaliau pasuko tvaraus augimo link.

Ar Argentina sugebės išsiveržti iš populizmo ir fiskalinės nedrausmės spąstų, priklausys nuo to, ar politinė sistema pajėgs susitarti dėl nepopuliarių, bet būtinų reformų ir išlaikyti jas ne keletą metų, o ištisas kartas.