Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš nišinio įrankio tapo visuotiniu infrastruktūros pagrindu – nuo pokalbių robotų iki valstybinių institucijų sistemų. Tačiau kartu su nauda auga ir rizikos: naujo tipo sukčiavimas, milžiniškas energijos bei vandens vartojimas ir vis sudėtingesni kibernetiniai išpuoliai.
Vis dažniau kyla klausimas, kas turi prisiimti atsakomybę – technologijų bendrovės, valstybės ar patys vartotojai.
DI varomi sukčiai ir žmogaus klaida
Interneto sukčiai šiuo metu išnaudoja dirbtinį intelektą tam, kad jų apgavystės būtų tikslingesnės ir įtikinamesnės. Vyras, pristatomas kaip verslininkas Chrisas, prarado apie 370 000 eurų, įtikėjęs tariamos pažįstamos pasiūlyta kriptovaliutų investavimo schema.
Socialiniame tinkle sukurta tapatybė atrodė tikroviška: įtikinami pranešimai, tariama sėkmės istorija ir vaizdo skambutis su žmogumi, kuris atrodė visiškai realus. Vėliau paaiškėjo, kad investavimo platforma, pelno rodikliai ir tikėtina pati asmens tapatybė buvo klastotės.
Pasaulyje veikia vadinamieji sukčiavimo fabrikai, dažnai siejami su prekyba žmonėmis. Juose prievarta laikomi darbuotojai, naudodami dirbtinį intelektą, kuria žinutes įvairiomis kalbomis, generuoja nuotraukas, klonuoja balsus ir masiškai užmezga ryšius su aukomis.
Ekspertai pabrėžia paprastas gynybos taisykles: kritiškai vertinti bet kokius investavimo pasiūlymus iš nepažįstamų, netikėti skubos spaudimu, tikrinti profilių nuotraukas ir niekada nepervesti lėšų per nuorodas, atsiųstas vien per pokalbius.
Duomenų centrai ir aplinkos kaina
Dirbtinio intelekto plėtra remiasi augančiu duomenų centrų tinklu. Didžiausios tokios įmonės gali sunaudoti tiek elektros energijos, kiek maždaug 50 000 namų ūkių, o didžioji dalis sunaudojama serverių aušinimui.
Jungtinių Tautų vertinimu, iki 2030 metų duomenų centrai kasmet gali suvartoti daugiau nei 9 trilijonus litrų vandens. Dėl to regionuose, kuriuos kamuoja sausros, pavyzdžiui, Urugvajuje ir Čilėje, kilo protestai prieš naujus projektus.
Bendrovės ieško sprendimų: „Google“ siūlo namų ūkiams dalintis pertekliniu energijos rezervu per virtualius elektrinių tinklus, kitos šalys eksperimentuoja su vandeniu vėsinamais povandeniniais moduliais ar net duomenų apdorojimu kosmose, kur gausu saulės energijos ir natūraliai žema temperatūra.
DI kaip kibernetinis ginklas
Dar viena nerimą kelianti kryptis – dirbtinio intelekto panaudojimas kibernetiniuose išpuoliuose. Penkių valstybių žvalgybų aljansas „Five Eyes“ perspėjo, kad pažangūs, vadinamieji ribiniai DI modeliai gali savarankiškai ieškoti nulinės dienos saugumo spragų, planuoti ir vykdyti sudėtingas atakas.
Tai iš esmės keičia galios pusiausvyrą: anksčiau tam reikėjo itin aukštos kvalifikacijos įsilaužėlių, dabar tokias galimybes teoriškai gali įgyti bet kas, turintis prieigą prie galingo DI modelio.
Jungtinių Valstijų sprendimas trumpam apriboti prieigą prie kai kurių galingų modelių užsienio piliečiams parodė ir kitą riziką – pasaulis tampa priklausomas nuo kelių šalių valdomos DI infrastruktūros. Tai skatina Europą ir kitas valstybes siekti skaitmeninės autonomijos ir kurti savo alternatyvas.
Reguliavimas, tarptautinis bendradarbiavimas ir vartotojų skaitmeninis raštingumas tampa trimis pagrindiniais ramščiais, be kurių dirbtinis intelektas iš pažangos variklio gali virsti globalios rizikos šaltiniu.
