Ekspertai skambina pavojaus varpais: pasaulis sparčiai artėja prie demografinės krizės

Mažėjantis gimstamumas ir sparčiai senėjančios visuomenės jau nebėra tik demografų lentelių problema. Medicinos žurnale „The Lancet“ skelbiamais skaičiavimais, iki 2050 metų daugiau kaip trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių turės per žemą gimstamumą, kad išlaikytų dabartinį gyventojų skaičių. Iki 2100 metų šis rodiklis gali siekti daugiau kaip 95 proc. šalių.

Diskusijoje apie tai, ar „esame skolingi“ pasauliui vaikus, susiduria ekonominiai, moraliniai ir labai asmeniniai argumentai. Ekspertai sutaria dėl vieno – paversti vaikus pareiga yra klaidinga ir pavojinga.

Ar esame skolingi pasauliui vaikų?

Demografė Laurie DeRose siūlo keisti klausimo formuluotę. Anot jos, ne atskiras žmogus, o visuomenė bendrai „skolinga“ sau sveiką amžiaus struktūrą ir naują kartą.

„Yra daug moralių žmonių, kurie neturi vaikų. Tai nedefiniuoja nei jų žmogiškumo, nei dorovingumo“, – sakė ji, pabrėždama, kad vaikai yra viešoji gėrybė, bet individuali tėvystė negali tapti moraline prievole.

Profesorė Alaka Basu priminė, kad dar visai neseniai pasaulis baiminosi „gyventojų sprogimo“. Dabar tas pats diskursas, tik su priešingu ženklu – kalbama apie per mažą gimstamumą, o spaudimas vėl gula ant moterų pečių.

Slepiama bevaikystės našta

Dokumentinio ciklo „Birthgap“ autorius Stephenas Shaw gimstamumo mažėjimą vadina krize, tačiau ne todėl, kad žmonės sąmoningai renkasi neturėti vaikų.

„Didžioji dalis mūsų nori turėti vaikų. Tikrasis klausimas – ar tie, kurie nori, iš tiesų gali jais tapti?“, – teigė jis.

Shaw tyrimuose mato visame pasaulyje pasikartojantį modelį: atidėta tėvystė, sudėtingas partnerystės radimas, vėlyvos skyrybos ir jau per siauras vaisingumo „langas“.

„Kalbu su žmonėmis, kurie gedėjo šeimos, kurios taip ir nesusikūrė. Tai paslėptas gedulas – jis nevyksta gatvėse ir laidosose, o už uždarų durų“, – sakė jis.

Ekonomika, lyčių lygybė ir kapitalizmas

Anot dalyvių, dalis problemos slypi moderniame gyvenimo modelyje. Ilgas mokslas, nestabilus darbas, brangus būstas ir spaudimas „pirmiausia susikurti karjerą“ lemia, kad žmonės į tėvystę žengia vėliau arba visai jos atsisako.

Feministė tyrėja Antonina Lewandowska pabrėžė, kad vaikai negali būti laikomi „prekėmis“, kurias visuomenė turi „pagaminti“. Valstybių pareiga – sukurti aplinką, kurioje lengviau derinti darbą, šeimą ir asmeninį gyvenimą.

Ji kritiškai vertina kapitalizmo logiką, kurioje žmogus nuolat skatinamas dirbti daugiau, siekti daugiau ir nuolat tobulėti. Tokiame ritme, anot jos, paprasčiausiai nelieka nei laiko, nei energijos santykiams, bendruomenei ir vaikams.

Ką gali valdžia – ir ko ne?

Diskusijoje daug dėmesio skirta valstybių bandymams skatinti gimstamumą. Šeimos išmokos, ilgesnės vaiko priežiūros atostogos ar nemokami darželiai, anot Shaw, vienos pačios gimstamumo nepakeitė – tai rodo daugelio Europos šalių patirtis.

Kaip išimtis dažnai minimas Vengrijos pavyzdys, kur dešimtmetį nuosekliai taikyta plati šeimos politika. Jaunoms poroms lengviau gauti būstą, kredito dalis nurašoma susilaukus vaikų, seneliai gali būti apmokami kaip vaikai prižiūrėtojai.

Vis dėlto dalis ekspertų įspėja, kad tokios programos negali būti atskirtos nuo platesnio politinio konteksto, įskaitant žmogaus teisių situaciją ir požiūrį į migrantus.

Mažiau vaikų – mažiau ateities?

Basu priminė, kad pasaulio gyventojų skaičius dar ilgai augs ir, tikėtina, priartės prie maždaug 10 milijardų. Todėl iššūkis yra ne „per mažai žmonių planetoje“, o per greitai senstančios, ekonomiškai pripildytos visuomenės, įpratusios prie nuolatinio augimo.

Ekspertai sutaria, kad svarbiausia – išgirsti žmonių pasirinkimus, stiprinti bendruomenes ir kurti tokias politikos priemones, kurios padeda tiems, kurie nori vaikų, bet susiduria su finansinėmis, sveikatos ar socialinėmis kliūtimis.

Kartu, pabrėžiama, visuomenė turi gerbti ir tuos, kurie sąmoningai nusprendžia vaikų neturėti – tai taip pat gali būti atsakingas ir rūpestingas pasirinkimas šiuolaikiniame pasaulyje.