Rusija turi viską, bet vis tiek atsilieka: tikroji skurdesnės ekonomikos priežastis

Rusija dažnai pristatoma kaip valstybė, turinti viską, ko reikia turtui: derlingas žemes, naftą, dujas, metalų išteklius ir didelę darbo jėgą. Tačiau pagal gyventojų pajamas šalis iki šiol neprilygsta Vakarų Europai, o gyvenimo lygis smarkiai skiriasi tarp didmiesčių ir regionų. Kodėl valstybė, kurią daugelis suvokia kaip galybę, taip ir netapo tikrai turtinga?

Atsakymas slypi kelių šimtmečių politinėse ir ekonominėse struktūrose – nuo baudžiavos ir imperijos iki sovietinio planavimo bei dabartinės oligarchinės sistemos. Visose šiose sistemose bendras vardiklis tas pats: valdžios ir turto koncentracija siaurame elite, o ne konkurencija ir privati iniciatyva.

Baudžiava, kaimo bendruomenės ir motyvacijos stoka

Jau nuo XVI amžiaus Rusijos valdovai, siekdami išlaikyti kontrolę ir karinę galią milžiniškoje teritorijoje, pasirinko baudžiavos kelią. Valstiečiai buvo pririšti prie žemės, negalėjo laisvai išvykti, parduoti derliaus ar patys spręsti, kaip ūkininkauti.

Baudžiauninkai neturėjo jokios materialinės naudos iš didesnio derliaus ar naujų technologijų. Papildomas pelnas atitekdavo dvarininkui, tad ūkininkai natūraliai rinkosi tik tiek darbo, kiek būtina išgyventi. Tai buvo ne tinginystės, o racionalaus elgesio pasekmė, kai sistema nepalieka paskatų tobulėti.

Kita dalis kaimo gyventojų dirbo vadinamosiose bendruomenėse, kai žemė priklausė kaimui, o sklypai periodiškai buvo perskirstomi pagal šeimos dydį. Toks modelis šiek tiek apsaugodavo nuo skurdo, bet taip pat žlugdė ilgalaikes investicijas: kam investuoti į nusausinimą, trąšas ar naujus padargus, jei po kelių metų žemę gaus kitas?

Vakarų Europoje tuo metu formavosi smulkūs ir vidutiniai savininkai, kurie, naudodami naujas žemdirbystės technologijas, didino produktyvumą. Mažesnė dalis žmonių galėjo išmaitinti visą visuomenę, o perteklinė darbo jėga kėlėsi į miestus ir kūrė pramonę. Rusijoje ši transformacija buvo stipriai pristabdyta.

Geografijos spąstai ir pavėluota industrializacija

Net ir norėdama atsigriebti prekyboje, Rusija susidūrė su geografijos diktuojamais ribojimais. Pagrindinės upių sistemos vedė į užšąlantį Arkties vandenyną, į Baltijos jūrą, kurią ilgus mėnesius kaustė ledas, ir į Kaspijos jūrą, neturinčią išėjimo į pasaulio vandenynus.

Dėl to didžiąją istorijos dalį Rusija neturėjo patogių, ištisus metus veikiančių jūrų uostų. Prekės buvo vežamos sausuma, o tai gerokai brangino prekių eksportą ir importą. Rusijos gaminiai sunkiai konkuravo su pigesniais ir kokybiškesniais britų, prancūzų ar vokiečių produktais.

Po baudžiavos panaikinimo 1861 metais buvo tikimasi, kad buvę baudžiauninkai taps moderniais ūkininkais ir palaipsniui sukurs pramonės bazę. Tačiau reformos buvo pusinės – valstiečiai gavo per mažus sklypus, turėjo mokėti už juos paskolas, dažnai negalėjo jų parduoti ir liko priklausomi nuo buvusių dvarininkų.

Vietoje plačios vidurinės klasės augo skurdo ir skolų našta. Vidaus rinka, kuri turėjo būti pramonės variklis, išliko silpna, nes dauguma gyventojų vos sudūrė galą su galu ir negalėjo masiškai pirkti pramoninių prekių.

Sovietinis planavimas ir prarastos galimybės

Po 1917 metų revoliucijos komunistai pažadėjo nutraukti elitų viešpatavimą ir išjudinti šalies raidą. Iš pradžių centralizuotas planavimas leido gana greitai atstatyti karo nualintą ekonomiką ir sukurti sunkiąją pramonę. Penkmečio planai padėjo panaikinti senus imperinius barjerus tarp regionų ir sujungti šalį geležinkeliais bei tiekimo grandinėmis.

Tačiau ši sistema rėmėsi ne konkurencija ir inovacijomis, o viršaus nuleistomis kvotomis ir baimės politika. Valdžia siekė kiekybės, o ne kokybės, todėl fabrikai dažnai gamino formaliai planą atitinkančią, bet nekonkurencingą produkciją.

Stalino laikų priverstinė industrializacija ir kolektyvizacija kainavo milijonus gyvybių, tačiau iki XX amžiaus vidurio Sovietų Sąjunga sugebėjo tapti karine supergalia. Vis dėlto pagal darbo našumą ir gyvenimo lygį ji stipriai atsiliko nuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos.

Vėlesniais dešimtmečiais biurokratinis aparatas dar labiau sustabarėjo. Korupcija, iniciatyvos baimė ir nesugebėjimas pritaikyti mokslinių pasiekimų civiliniams produktams lėmė, kad daugelyje sričių Sovietų Sąjunga atsiliko nuo pasaulio, o nuo 8-ojo dešimtmečio vis labiau rėmėsi žaliavų eksportu.

Nuo komunizmo prie oligarchinio feodalizmo

Žlugus Sovietų Sąjungai, atrodė, kad Rusija pagaliau turės galimybę kurti rinkos ekonomiką ir klestėjimą, panašiai kaip tai padarė Vidurio Europos šalys. Tačiau privatizacija buvo įvykdyta chaotiškai, be aiškių taisyklių ir socialinių „saugiklių“.

Įmonių akcijos buvo atiduotos darbuotojams, tačiau daug bendrovių atsidūrė ant bankroto ribos, atlyginimai vėlavo, žmonės stokojo pinigų ir informacijos. Šia situacija pasinaudojo nedidelė grupė verslininkų ir buvusių nomenklatūros veikėjų, kurie pigiai supirko kontrolinius paketų blokus ir susikrovė milžiniškus turtus.

1990-aisiais ir vėliau formavosi oligarchų sluoksnis, užvaldęs strateginius sektorius – energetiką, transportą, žaliavas, didžiąją finansų dalį. Valstybė faktiškai atidavė ekonomikos šakas į privačias rankas mainais į politinę paramą. Tai priminė modernizuotą feodalizmą: kiekvienas oligarchas gavo savo „lenną“, kuriame praktiškai nekonkuravo jokia kita įmonė.

Vladimiro Putino valdymo metais ši sistema buvo įtvirtinta ir papildyta autoritarine kontrole. Sėkmingi, bet „sistemos“ nevaldomi verslai dažnai susidurdavo su mokesčių, teisėsaugos ar reguliuotojų spaudimu, kol galiausiai būdavo perimami arba priversti pasitraukti.

Uždaras ratas ir karo pasekmės

Oligarchinė struktūra žlugdo konkurenciją, stabdo inovacijas ir skatina kapitalo nutekėjimą. Turtingiausi šalies gyventojai investuoja ne į Rusijos pramonę ar švietimą, o į nekilnojamąjį turtą ir sąskaitas užsienyje. Tuo pat metu daugumai gyventojų lieka menkos galimybės kaupti turtą ar kilti socialiniais laiptais.

Didžiulė pajamų nelygybė – viršutiniai 5 proc. gyventojų valdo didžiąją dalį šalies turto – reiškia, kad vidaus rinka išlieka siaura. Ekonomika ir toliau remiasi naftos, dujų ir ginklų eksportu, o daug sričių dirba su morališkai pasenusia technika, kurią brangu atnaujinti.

Visą šį trapų modelį dar labiau susilpnino plataus masto karas prieš Ukrainą. Vakarų valstybės apribojo prieigą prie technologijų ir finansų rinkų, o Rusijai teko ieškoti brangesnių ir techniškai sudėtingesnių importo kanalų. Net jei trumpuoju laikotarpiu pavyks prisitaikyti, ilgalaikis poveikis konkurencingumui ir gyventojų gerovei bus skaudus.

Kol šalies ekonomikos pagrindas išliks oligarchinė, konkurenciją ribojanti sistema, Rusija ir toliau bus įstrigusi vidutinių pajamų spąstuose. Norint tapti tikrai turtinga valstybe, reikėtų ne kosmetinių, o struktūrinių pokyčių – nuo nuosavybės apsaugos ir švietimo iki tikros politinės konkurencijos. Šiuo metu tokie pokyčiai atrodo menkai tikėtini.