Šią klaidą daro milijonai: senovės išmintis atskleidžia, kodėl nuolat jaučiamės pavargę

Šiuolaikinė visuomenė nuolat kartoja tą pačią mantrą: siek daugiau, dirbk greičiau, optimizuok kiekvieną gyvenimo minutę. Rezultatas – chroniškas stresas, perdegimas, nerimas ir depresija, tampantys kasdienybės dalimi. Vis daugiau žmonių jaučiasi pavargę nuo begalinio savęs tobulinimo ir nuolatinio lyginimosi su kitais.

Prieš daugiau nei du tūkstantmečius kinų mąstytojas Lao Dzė aprašė visai kitokį kelią. Jo veikalas „Dao De Dzingas“ kviečia atsigręžti į dao – natūralią visatos tėkmę – ir mokytis gyventi paprasčiau, mažiau besivaikant išorinių tikslų.

Perdėtas siekis ir jo kaina

Pasiekimų visuomenėje žmogus tampa savo paties prižiūrėtoju. Jis ne tik dirba, bet ir nuolat „dirba su savimi“: siekia karjeros, idealaus kūno, įspūdingo socialinio gyvenimo, kelionių ir tobulos poros santykių, o visa tai kruopščiai demonstruoja socialiniuose tinkluose.

Toks gyvenimo būdas paverčia dienas ištisu sprintų ruožu nuo užduoties prie užduoties, neliekant laiko tylai ir apmąstymams. Baimė atsilikti nuo kitų gimdo vadinamąjį statuso nerimą – skausmingą įsitikinimą, kad esame nepakankamai geri, jei neatitinkame visuomenės lūkesčių.

Lao Dzė apie pasitenkinimą ir paprastumą

Lao Dzė ragina klausti, kas iš tiesų svarbiau: šlovė ir turtai ar vidinė ramybė. Jo mintis paprasta – prisirišimas prie daiktų, karjeros ir įvaizdžio neišvengiamai veda į kančią, nes tai, kas išoriška, yra trapu ir nekontroliuojama.

Pasitenkinimas, anot daoizmo, kyla ne iš naujų daiktų ar laimėjimų, o iš suvokimo, kad iš esmės mums nieko netrūksta. Kuo mažiau norų ir lūkesčių, tuo mažiau nerimo ir pavydo, tuo daugiau erdvės tylai ir dvasinei pusiausvyrai.

Neveikimas ir kontrolės iliuzija

Viena svarbiausių daoizmo idėjų – neveikimas, arba u wei. Tai nereiškia tinginystės, veikiau veikimą be įtampos ir be prievartos sau bei kitiems, neplaukiant prieš srovę, kai to nereikia. Nuolatinis skubėjimas ir bandymas viską kontroliuoti, pasak Lao Dzės, galiausiai tik dar labiau griauna tvarką.

Mes negalime suvaldyti kitų žmonių nuomonės, ekonomikos svyravimų ar atsitiktinumų. Tačiau galime išmokti išlaikyti vidinę ramybę, net kai aplinka chaotiška. Daoistinė laikysena – atsisakyti nereikalingos kontrolės, priimti ribotumą ir skirti jėgas tam, kas iš tiesų priklauso nuo mūsų.

Šiandien, kai perdegimas tampa beveik norma, daoizmo išmintis primena nepopuliarią, bet būtina tiesą: ramybė atsiranda ne tada, kai pagaliau viską sukontroliuojame ir pasiekiame, ko norime, o tada, kai išmokstame paleisti ir gyventi paprasčiau.