Filosofas paaiškino, kodėl naujas darbas, didesnis atlyginimas ar statusas neatneša ilgalaikės laimės

XIX amžiaus filosofas Arthuras Schopenhaueris gyveno taip, kaip daugelis šiandien bijotų gyventi: lėtai, ramiai ir be skubos. Jis keldavosi tuo pačiu metu, skaitydavo, vedžiodavo šunį, grodavo fleita ir nedalyvaudavo „būtinuose“ susitikimuose. Akademinė aplinka jį ignoravo, tačiau būtent tokioje tyloje gimė viena įtakingiausių moderniosios filosofijos sistemų.

Schopenhauerio mąstymas stebėtinai tiksliai aprašo šiuolaikinį perdegimą, nuolatinį lūkesčių vaikymąsi ir jausmą, kad pastangos niekada netampa pakankamos. Jo pasiūlyta diagnozė ir „išėjimo būdai“ šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei prieš 200 metų.

Akla valia ir amžinas nepasitenkinimas

Schopenhaueris teigė, kad kiekvieno gyvo padaro centre slypi akla, be tikslo veikianti jėga, kurią jis vadino valia. Tai nėra asmeninė valia, o anoniminė stūma, kuri verčia mus nuolat norėti, siekti, konkuruoti ir kaupti. Valia, pasak jo, niekada nebūna soti – vos pasiekus tikslą, horizonte atsiranda kitas.

Ši dinamika puikiai atpažįstama šiandien: naujas darbas, automobilis ar socialinio statuso pakilimas trumpam suteikia pakylėjimą, bet netrukus tampa nauja norma. Tuomet grįžta tuštuma ir nerimas, skatinantys dar labiau spausti save. Tai ne asmeninis charakterio trūkumas, o, kaip sakytų Schopenhaueris, pačios valios mechanika.

Kančia kaip pradinė būsena

Viena radikaliausių jo minčių – idėja, kad kančia nėra klaida ar neteisingų sprendimų pasekmė. Žmogus kenčia todėl, kad trokšta, o troškimas visada reiškia trūkumą. Kol neturime to, ko norime, išgyvename skausmą; gavę – nuobodulį ir nusivylimą.

Tokioje perspektyvoje gyvenimas atrodo tarsi spąstai tarp skausmo ir nuobodulio. Ši pesimistiška išvada dažnai naudojama Schopenhauerį nuvertinti, tačiau jis pats siūlė kelis labai konkrečius būdus, kaip šį užburtą ratą bent iš dalies pertraukti.

Trys keliai iš valios spąstų

Pirmasis kelias – menas ir estetinė kontempliacija. Klausantis muzikos, žvelgiant į paveikslą ar pasinerianti į literatūrą be siekio gauti atlygį, valios triukšmas trumpam nutyla. Žmogus kuriam laikui nustoja kažko siekęs ir tiesiog būna.

Antrasis kelias – gili užuojauta kitam. Supratus, kad kiti taip pat įkalinti toje pačioje valioje, konkurencija praranda dalį savo nuodų. Mažėja pavydas ir nuolatinis lyginimasis, atlaisvinama daug emocinės energijos.

Trečiasis kelias – savanoriškas atsisakymas ne visiems troškimams paklusti. Tai nereiškia kraštutinio asketizmo, bet gebėjimą sąmoningai sakyti „ne“ pertekliniams norams, kvietimams ir pagundoms, kurių reali vertė abejotina.

Lėtesnio gyvenimo drąsa

Schopenhaueris pastebėjo, kad visuomenė organizuota taip, jog žmogus nesustotų ir neužduotų esminių klausimų – kam ir kodėl tiek daug dirbu. Produktyvumas paverčiamas moraline pareiga, o poilsis – paaiškinimo reikalaujančia prabanga.

Filosofas pats pasirinko kitokią laikyseną: griežtą darbo discipliną be skubos kulto, sąmoningą atsisakymą vaikytis madingų pozicijų ir tylų džiaugsmą iš paprastų kasdienių ritualų. Jo žinutė šiandien skamba aiškiai: kol nesuprasime, kaip veikia mus valdanti valia, keisime darbus ir įpročius, bet ne savo gyvenimo kokybę.

Sąmoningai sulėtėję, atsirinkę troškimus ir vietą suteikę menui bei tylai, įgyjame retą laisvės formą – gebėjimą bent kartais gyventi ne vien pagal aklos valios diktatą.