Kasdienis atidėliojimas griauna planus ir nuotaiką: paprasti žingsniai, padėsiantys pagaliau pradėti

Dažnas turi sąrašą darbų, kuriuos „darys rytoj“. Kartais tas rytojus niekaip neateina, o nedideli, bet svarbūs reikalai virsta nuolatine įtampa fone. Atidėliojimas ne visada matomas iš šalies, tačiau puikiai jaučiamas viduje.

Nebūtina tapti produktyvumo fanatiku, kad kasdienybė būtų ramesnė. Pakanka suprasti, kas iš tikrųjų stabdo, ir pritaikyti kelis žemiškus, lengvai įgyvendinamus sprendimus, tinkančius ir darbui, ir namams.

Kas iš tikrųjų slepiasi po atidėliojimu

Atidėliojimas dažnai painiojamas su tingėjimu, nors dažnai priežastis visai kita. Žmogus gali būti nuvargęs, perdegęs, bijoti suklysti ar jau jausti kaltę dėl anksčiau neatliktų darbų. Tuomet pradėti dar sunkiau.

Kartais stabdo ne pats darbas, o mūsų mintys apie jį: „bus per sunku“, „užtruks visą dieną“, „vis tiek nepavyks gerai“. Tokios mintys sukuria dirbtinį kalną, nors realybėje reikia vos keliolikos minučių, kad pajudėtume iš vietos.

Maži žingsniai vietoj didelių pažadų

Vienas praktiškiausių būdų sumažinti vidinį pasipriešinimą yra sąmoningai rinktis labai mažą pirmą žingsnį. Ne „parašysiu visą ataskaitą“, o „atidarysiu dokumentą ir susirašysiu struktūrą“. Ne „susitvarkysiu visus namus“, o „sutvarkysiu virtuvės stalčių“.

Mažas žingsnis atrodo negrėsmingas, todėl protas neįjungia gynybos. Dažnai pradėjus norisi tęsti ilgiau, tačiau tam neprivaloma ruoštis iš anksto. Užduotis galima formuluoti taip, kad ji užimtų penkias ar dešimt minučių, o visa kita jau bus premija.

Aiškesni terminai ir ribos, mažiau miglotos nuotaikos

Atidėliojimą skatina miglotos formuluotės galvoje: „reikia sutvarkyti dokumentus“, „vertėtų kada nors paskambinti“, „reikia daugiau judėti“. Tokie pažadai be konkretaus laiko beveik niekada netampa veiksmais.

Padeda aiškesnis susitarimas su savimi: „ketvirtadienį po darbo, nuo septynioliktos iki septynioliktos trisdešimt, atsirinksiu sutarčių segtuve“. Kuo aiškiau laike pažymime veiksmą, tuo mažiau erdvės paliekame tyliai nukėlimui „vėliau“.

Trys naudingos taisyklės kasdienai

Kasdien padėti gali kelios paprastos taisyklės, kurias lengva prisitaikyti prie savo ritmo:

• Dviejų minučių taisyklė:jeigu užduotį galima atlikti per dvi minutes, padarykite ją iš karto. Tai gali būti trumpas atsakymas į laišką, indų įdėjimas į indaplovę, užrašymas kalendoriuje.
• Vienos užduoties principas:tam tikru metu sąmoningai daroma tik viena užduotis. Jokio peršokinėjimo tarp žinučių, naršymo ir darbo. Dėmesys vienam dalykui dažnai sutrumpina darbo trukmę.
• Trijų svarbiausių dalykų sąrašas:dienos pradžioje išsirenkami trys patys svarbiausi darbai. Jeigu pavyksta padaryti bent du, diena jau buvo kryptinga.

Kaip pasiruošti „sunkiai“ užduočiai

Yra darbų, kurie kelia didesnę įtampą: pokalbiai dėl pinigų, sudėtingi raštai, sprendimai dėl darbo keitimo. Tokiais atvejais verta pasirūpinti aplinka ir savijauta prieš imantis veiksmų, kad nereikėtų papildomai kovoti su išoriniais trukdžiais.

Padeda keli konkretūs veiksmai: nusistatyti laikmatį keturiolikai ar dvidešimčiai minučių, nutildyti pranešimus telefone, pasiruošti viską, ko reikės (dokumentus, užrašus, stiklinę vandens). Užduotis „padaryti bent tiek, kiek spėsiu iki laikmačio“ dažnai atrodo labiau įveikiama nei „padaryti viską iki galo“.

Emocijos, kaltė ir kaip elgtis, kai vėl atidėjote

Atidėliojimą dažnai lydi kaltės jausmas: „vėl prisėdau prie telefono“, „vėl nieko nespėjau“. Tačiau kaltė retai įkvepia veikti, dažniau paralyžiuoja ir skatina dar labiau vengti nemalonaus darbo.

Naudinga į save žiūrėti panašiai, kaip į draugą tokioje situacijoje. Ne kritikuoti, o pasakyti: „taip, šįkart nukėliau, kas man šiandien buvo per sunku ir ką galėčiau padaryti kitaip rytoj?“ Tokia laikysena leidžia ieškoti sprendimo, o ne vien save teisti.

Sąrašai ir planavimas: kada jie padeda, o kada trukdo

Užrašyti darbus ant popieriaus ar skaitmeninėje užrašinėje gali labai sumažinti galvoje tvyrantį triukšmą. Nebereikia visko prisiminti, lengviau įvertinti, kiek iš tiesų darbų laukia. Tai ypač naudinga, kai galva jau „perkrauta“.

Tačiau pernelyg ilgi sąrašai kartais tik didina įtampą. Vietoj dvidešimties smulkių punktų kartais geriau turėti trumpą pagrindinių tikslų sąrašą ir atskirai planuoti veiksmus artimiausiai dienai ar savaitei. Taip aiškiau matyti, kas reikalauja dėmesio dabar, o kas gali palaukti.

Bendravimas su kitais ir bendri susitarimai

Atidėliojimas retai paveikia tik patį žmogų, dažnai nukenčia ir kolegos ar artimieji. Naudinga apie tai kalbėtis atvirai: ne ieškoti pasiteisinimų, o kartu tartis, kaip organizuoti darbą aiškiau ir ramiau.

Galima susitarti dėl dalinių terminų (ne tik „galutinis rezultatas po mėnesio“, bet ir tarpinės datos), dėl atsakomybės pasidalijimo ar dėl bendrų „tylaus darbo“ valandų namuose, kai visi tuo metu tvarkosi savo reikalus be trikdžių.

Maži pokyčiai, kurie kaupiasi

Nereikia iš karto keisti visos dienotvarkės. Pakanka išsirinkti vieną ar du būdus, kurie atrodo realūs šiandien: pavyzdžiui, taikyti dviejų minučių taisyklę ir kiekvieną dieną baigti bent vieną seniai atidėliotą smulkų darbą.

Po kelių savaičių dažnai paaiškėja, kad požiūris į užduotis jau pasikeitė. Nors atidėliojimas niekur neišnyksta, jis nebevaldo kasdienybės taip stipriai, o svarbiausi darbai juda į priekį mažais, bet pastoviais žingsniais.