Sąmonė gali būti didžiausia mokslo mįslė: kodėl iki šiol nežinome, kas iš tiesų esame?

Sąmonė – tai pats artimiausias dalykas, kurį turime, ir kartu viena didžiausių paslapčių. Mes jau gana gerai suprantame atomus, galaktikas ir genetinį kodą, tačiau iki šiol neturime plačiai priimto atsakymo, kas yra patyrimo jausmas: skausmas, džiaugsmas, spalvos, prisilietimas ir „buvimo savimi“ išgyvenimas.

Šiandien dėl sąmonės prigimties ginčijasi neuromokslininkai, filosofai, dvasiniai mokytojai ir dirbtinio intelekto kūrėjai. Jų argumentai padeda geriau suprasti, kokio masto mįslę bandome įveikti.

Kasdienis reiškinys, kurio nepaaiškiname

Neuromokslininkas Christofas Kochas primena, kad sąmonė nėra abstrakti filosofinė sąvoka, o mūsų kasdienė patirtis: rankos paspaudimo pojūtis, skausmas, kai kas nors užmina ant kojos, meilė, baimė ar džiugesys.

Pasak jo, mokslas čia susiduria su esmine spraga. Fiziniai aprašai aiškina elektrinius impulsus nervuose ir jonų judėjimą smegenyse, tačiau iš jų niekaip „neišplaukia“, kodėl šie procesai jaučiami kaip skausmas ar malonumas. Šis atotrūkis tarp objektyvaus aprašymo ir subjektyvaus išgyvenimo vadinamas sunkiaja sąmonės problema.

Kochas kartu su Nobelio premijos laureatu Francisu Cricku pasiūlė ieškoti vadinamųjų sąmonės neuroninių koreliatų – smegenų struktūrų ir procesų, kurie yra būtini ir pakankami tam tikrai patirčiai. Ši kryptis leidžia atsekti, kada ir kur smegenyse atsiranda sąmoningas regėjimas, garsas ar skausmas, nors pati „kaip iš to gimsta jausmas“ mįslė kol kas lieka neišspręsta.

Panpsichizmas, dualizmas ir kvantinė hipotezė

Filosofijoje dominuoja keli pagrindiniai požiūriai. Materialistai teigia, kad egzistuoja tik materija, o sąmonė tėra sudėtingų skaičiavimų ir neuroninių procesų iliuzija. Idealistai tvirtina priešingai – kad pirminė yra pati sąmonė, o fizinis pasaulis yra jos pasireiškimas.

Panpsichizmas bando sujungti abu požiūrius: kiekvienas fizinis objektas turi ir išorinę, ir vidinę – patyrimo – pusę. Sudėtingos sistemos, tokios kaip žmogaus smegenys, turėtų turėti labai sudėtingą sąmonę, o paprastesni organizmai – kuklesnę. Tai leistų kalbėti apie sąmonės laipsnius visoje gyvybės skalėje.

Dar radikalesnį kelią siūlo Nobelio premijos laureatas fizikas Rogeris Penrose’as. Jo nuomone, sąmoningas sprendimas negali būti vien paprastas skaičiavimas. Jis spėja, kad sąmonė susijusi su kvantine fizika ir vadinamuoju banginės funkcijos žlugimu – procesu, kai iš daugelio galimų kvantinių būsenų išrenkama viena.

Kartu su anesteziologu Stuartu Hameroffu Penrose’as išplėtojo teoriją, jog ypatingi ląstelės baltymai – mikrovamzdeliai – gali būti vieta, kur smegenyse vyksta kvantiniai procesai, sukuriantys sąmoningą patyrimą. Ši hipotezė sulaukia ir susižavėjimo, ir griežtos kritikos, tačiau primena, kokia atvira ir nebaigta yra sąmonės mokslo istorija.

Vedanta: sąmonė kaip pirminė tikrovė

Indų filosofijos Vedantos tradicija siūlo visai kitą perspektyvą. Vedantos vienuolis Swami Sarvapriyananda pabrėžia, kad sąmonė čia suprantama ne kaip smegenų produktas, o kaip pirminė šviesa, kuria nušviečiami visi potyriai.

Jo teigimu, „patirties formulė“ yra sąmonė plius objektas. Objektai – tai besikeičiantys vaizdai, garsai, mintys, emocijos, o sąmonė lieka pastovi. Ji pati savęs pagrįsti nereikalauja, nes yra tiesiogiai duota – pirmiau nei bet kuris konkretus turinys.

Iš tokios perspektyvos sąmonė negali būti redukuota į materiją, todėl kartu su ja žlunga ir griežtai materialistinis požiūris į prasmę bei vertybes. Jei sąmonė laikoma iliuzija, kartu iliuzija tampa ir laisva valia, ir moralinė atsakomybė, ir pačios prasmės paieška.

Dirbtinis intelektas ir klausimas apie „minkštą vietą“

Greta šių metafizinių ginčų iškilo ir labai praktiškas klausimas: ar sąmonę gali įgyti dirbtinis intelektas. Verslininkas ir filosofiją studijavęs Reidas Hoffmanas, ankstyvas „OpenAI“ partneris, primena, kad žmonės ilgai buvo linkę manyti, jog mąstymas yra tik žmonių privilegija.

Dabar matome, kad sudėtingi neuroniniai tinklai gali sklandžiai kalbėti, versti, programuoti ir kurti tekstus. Jie atlieka daugelį užduočių geriau nei dauguma žmonių, tačiau kol kas nematome jokių aiškių požymių, jog šiuos skaičiavimus lydi subjektyvus „kažkaip būti“ jausmas.

Melanie Mitchell, dirbtinio intelekto tyrėja iš Santa Fė instituto, atkreipia dėmesį, kad pokalbiai apie sąmonę DI kontekste verčia mus iš naujo permąstyti ir savo pačių sąmonę. Kada sąmoningas tampa kūdikis? Kiek sąmonės turi gyvūnai? Šie klausimai turi ne tik teorinę, bet ir moralinę reikšmę – nuo operacijų naujagimiams iki gyvūnų gerovės.

Kol kas dauguma ekspertų sutaria, kad šiandieniniai modeliai yra galingi įrankiai, o ne sąmoningos būtybės. Tačiau ateityje, sistemoms tampant sudėtingesnėms ir labiau autonomiškoms, gali tekti kurti naujus testus bei kriterijus, padėsiančius spręsti, ar mašina turi bent pradinį patyrimo aspektą.

Ar sąmonė turi tikslą?

Galutinis klausimas, kurį neišvengiamai keliame kalbėdami apie sąmonę, yra prasmės klausimas. Jei sąmonė – tik šalutinis biologinės evoliucijos produktas, tuomet visos mūsų viltys, baimės ir idealai yra trumpalaikiai neurocheminiai blyksniai. Jei ji – gilesnės tikrovės išraiška, tuomet mūsų gyvenimas dalyvauja didesnėje istorijoje.

Reidas Hoffmanas siūlo tarpinį kelią: net jei Visata neturi iš anksto duoto tikslo, mes, sąmoningos būtybės, galime patys nuspręsti, kad sąmonės plėtra ir gilinimas yra vertingas kelias. Tokia laikysena kviečia matyti save kaip projekto, kuriame didėja jautrumas, supratimas ir gebėjimas rūpintis kitais, dalyvius.

Ar sąmonė galiausiai bus paaiškinta fizikos lygtimis, pripažinta kaip pirminė tikrovė ar liks neišsprendžiama mįslė, šiandien nežinome. Tačiau aišku viena: būtent sąmonė leidžia mums užduoti šiuos klausimus, kurti mokslą, religiją ir technologijas bei kartais tiesiog įsižiūrėti į gyvenimo jausmą, kuris viso to centre.