NATO keičia strategiją: kodėl Aljansas atsisako naftos ir pereina prie žaliosios energijos?

NATO vis atviriau remia atsinaujinančius energijos šaltinius ir kitus ne iškastinius sprendimus kaip svarbią energetinio saugumo dalį. Aljansas akcentuoja, kad diversifikuojant energijos šaltinius ir tiekimo kelius didėja karinis pasirengimas, atsparumas ir mažėja priklausomybė nuo importo.

Šį požiūrį sustiprina NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro Vilniuje parengti tyrimai, kuriuose siūloma sparčiau diegti atsinaujinančią energiją karinėse infrastruktūrose. Centras pabrėžia, kad jo analizės nėra oficiali NATO politika, tačiau NATO atstovai viešai patvirtina, jog alternatyvūs energijos sprendimai įgauna vis didesnę reikšmę.

Kas keičiasi karinėse bazėse?

Didelė dalis karinių stovyklų ir bazių iki šiol remiasi dyzeliniais generatoriais, kurie laikomi patikimais, bet sukuria brangias ir pažeidžiamas logistikos grandines. Kuo daugiau kuro reikia pristatyti į objektus, tuo didesnė tiekimo sutrikimų ir karinių rizikų tikimybė, ypač krizių ar konflikto metu.

NATO ekspertai nurodo, kad stovyklų elektrifikavimas, vietinė generacija ir alternatyvūs degalai gali sumažinti importuojamo kuro poreikį. Modeliavimai, apie kuriuos skelbta tyrimuose, sieja „žalesnį“ scenarijų su maždaug 20 proc. didesniu energijos efektyvumu ir apie 35 proc. didesne energijos autonomija.

Energetinis saugumas karo fone

Pastarųjų metų geopolitiniai sukrėtimai parodė, kaip greitai iškastinio kuro tiekimas gali tapti spaudimo priemone, o importo priklausomybė virsta strateginiu pažeidžiamumu. Europai, turinčiai ribotus naftos ir dujų išteklius, tiekimo krizių rizika yra ypač aktuali, todėl atsinaujinanti energija vis dažniau vertinama ne tik kaip klimato, bet ir kaip saugumo priemonė.

NATO diskusijose pabrėžiama, kad svarbu derinti civilinį, privatų ir karinį planavimą, kad kritinė infrastruktūra būtų pasiruošusi sutrikimams. Tuo pat metu matyti ir politinių įtampų: dalis Jungtinių Valstijų politikų skeptiškai vertina klimato darbotvarkę, nors energetinė nepriklausomybė kariniame kontekste vis labiau įvardijama kaip pragmatiškas tikslas.

Alternatyvūs degalai ir praktiniai bandymai

Karinėje aviacijoje vienas didžiausių iššūkių išlieka reaktyvinių degalų užtikrinimas, o krizės metu klausimas tampa ne tik kainos, bet ir prieinamumo. Kai kurios šalys jau testuoja tvaresnius sprendimus: Norvegija yra pranešusi apie sintetinių tvarių aviacinių degalų naudojimą F-35 naikintuvams, o Prancūzija panašius degalus naudojo sraigtasparnio skrydžiui.

Tačiau net ir plečiant alternatyvas, NATO realybė tokia, kad iškastinis kuras dar ilgai išliks reikšmingas, todėl tikslas dažniau formuluojamas kaip mišrus modelis. Vietinė generacija, energijos saugyklos, efektyvesnės sistemos ir alternatyvūs degalai vertinami kaip būdas sumažinti pažeidžiamumą, o ne staigus visiškas atsisakymas.

„Diversifikuodami energijos šaltinius ir maršrutus, nuo kurių priklauso Aljansas, didiname operacinį pasirengimą ir atsparumą bei mažiname priklausomybes“, – sakė NATO atstovas.

Lietuvai ši kryptis turi papildomą reikšmę dėl čia veikiančio NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro ir regiono jautrumo tiekimo sutrikimams. Praktinis dėmesys gali reikšti daugiau investicijų į bazių atsparumą, vietinę generaciją, energijos kaupimą ir tiekimo grandinių planavimą, kad energetinis saugumas būtų vertinamas kaip neatskiriama gynybos dalis.