Mokslininkai pastebėjo keistą dėsningumą: įgimtas aklumas gali saugoti nuo šizofrenijos

Dar XX amžiaus viduryje tyrėjai pastebėjo detalę, kuri ilgai atrodė kaip sutapimas: žmonėms, kurie yra akli nuo gimimo, šizofrenija tarsi nepasireiškia. Vėliau, atsiradus didelėms sveikatos duomenų bazėms, šis dėsningumas ėmė kartotis ir šiuolaikiniuose populiacijos tyrimuose.

Vienas dažniausiai cituojamų pavyzdžių yra Vakarų Australijos visos populiacijos analizė, kurioje stebėta beveik pusė milijono 1980–2001 metais gimusių vaikų. Šizofrenijos diagnozė nustatyta 1 870 asmenų, tačiau tarp vaikų, turėjusių įgimtą žievinį aklumą, tokių atvejų nefiksuota.

Svarbu pabrėžti, kad kalbama ne apie bet kokį regėjimo praradimą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie apanka vėliau, taip pat tie, kurių aklumą lemia akių pažeidimai, vis tiek gali susirgti šizofrenija, todėl vien regėjimo netekimas šio efekto nepaaiškina.

Kas sieja regą ir šizofreniją?

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai, nes šizofrenija dažniausiai siejama su kliedesiais, haliucinacijomis ar mąstymo sutrikimais, o ne su regėjimu. Vis dėlto šiuolaikinės hipotezės vis dažniau akcentuoja, kad dalis simptomų gali būti susiję su tuo, kaip smegenys prognozuoja tikrovę ir suderina lūkesčius su jutiminiais signalais.

Regos žievė yra viena didžiausių ir labiausiai tarpusavyje sujungtų smegenų sričių, dalyvaujanti ne tik regėjime, bet ir dėmesio, mokymosi bei emocijų apdorojime. Jei nuo gimimo regos žievė negauna įprastų signalų, smegenų raida gali pasukti kitu keliu, o pati sritis neretai persitvarko ir įsitraukia į kalbos, atminties ar kitų funkcijų tinklus.

Kodėl tai svarbu gydymui?

Tyrėjai pabrėžia, kad išvados nereiškia, jog aklumas galėtų būti laikomas apsauga ar juolab „sprendimu“ nuo šizofrenijos. Tačiau šis fenomenas gali padėti tiksliau suprasti, kuriuose smegenų tinkluose slypi pažeidžiamumas, ir kokie raidos mechanizmai ilgainiui lemia simptomus.

Šiandien dauguma vaistų pirmiausia taikosi į dopamino sistemą, tačiau daliai pacientų poveikis nepakankamas, o šalutiniai reiškiniai gali būti reikšmingi. Dėl to vis daugiau dėmesio sulaukia ir kitos kryptys, įskaitant glutamato sistemą, kuri svarbi mokymuisi, sinapsių plastiškumui ir signalų filtravimui, ypač žievės tinkluose.

Mokslininkų tikslas yra ne ieškoti egzotiškų išimčių, o iš jų pasisemti užuominų, kaip formuojasi stabilesnis smegenų informacijos apdorojimas. Jei pavyktų aiškiau atsekti ankstyvos raidos principus, ateityje tai galėtų prisidėti prie tikslesnės rizikos vertinimo, ankstyvos diagnostikos ir naujų, platesnio veikimo gydymo strategijų.