Permainos Baltuosiuose rūmuose: atskleidė, kas užima pasitraukusių JAV ministrų kėdes

JAV administracijoje per pastaruosius mėnesius matyti ryškesnė kadrų kaita, kuri atkreipė dėmesį į pareigūnus, paprastai liekančius šešėlyje. Kalbama apie viceministrus, agentūrų pavaduotojus ir laikinus vadovus, kurie kasdien valdo didžiules institucijas, kol politiniai vadovai dalyvauja klausymuose, kelionėse ar viešuose pasisakymuose.

Politologai pabrėžia, kad tokiais laikotarpiais reali valdžia dažnai pereina „antrajai grandžiai“, nes sprendimus reikia priimti nedelsiant, o kandidatų tvirtinimas Senate gali užtrukti. Be to, artėjant rinkiminiam ciklui ir augant įtampai Kongrese, kiekvienas naujas paskyrimas tampa ir politinės kovos objektu.

Laikini paskyrimai ir Senato matematika

Po kelių netikėtų pasitraukimų dalį pozicijų laikinai užėmė jau sistemoje dirbantys pareigūnai. Tai patogu Baltiesiems rūmams, nes institucija išlieka valdoma, tačiau ilgalaikiam stabilumui dažnai reikia Senato pritarimo.

Respublikonams Senato balsų persvara reiškia, kad dalį kandidatų galima patvirtinti, bet kiekvienas ginčytinas paskyrimas kainuoja politinį laiką. Kuo daugiau permainų vienu metu, tuo sunkiau suderinti personalo sprendimus su darbotvarke, ypač kai įstatymų leidėjai daugiau dėmesio skiria kampanijai.

Kas tie pavaduotojai, kurie gali tapti vadovais?

Teisingumo srityje į pirmą planą iškilo Toddas Blanche’as, tapęs laikinuoju generaliniu prokuroru po Pam Bondi pasitraukimo. Jo pozicija vertinama kaip tvirta dėl darbo administracijoje ir ryšių su Donaldu Trumpu, tačiau dalis prezidento rėmėjų jam priekaištauja dėl nepakankamo „kovingumo“.

Darbo politikos lauke svarbia figūra tapo Keithas Sonderlingas, prižiūrintis kryptį, kuri tradiciškai siejama su reguliavimo mažinimu ir darbdaviams palankesne linija. Jo pranašumas yra patirtis ir gebėjimas gauti patvirtinimą Senate, tačiau lieka klausimas, ar jis atitinka prezidento pageidaujamą viešą politinį stilių.

Žvalgybos sistemoje galimos permainos siejamos su Nacionalinės žvalgybos direktorės Tulsi Gabbard ateitimi. Jei vadovybėje atsivertų vakuumas, laikinai vairą galėtų perimti jos pavaduotojas Aaronas Lukas, karjeros žvalgybininkas, turėjęs pareigų tiek CŽV, tiek Nacionalinio saugumo taryboje.

Energetikos srityje, didėjant diskusijoms dėl kainų ir energijos politikos krypties, dėmesio sulaukė viceministras Jamesas Danly. Jo reputacija siejama su kruopščiu reguliavimo darbu ir ankstesne patirtimi Federalinėje energetikos reguliavimo komisijoje, o pastaruoju metu vis dažniau akcentuojamas ir išaugęs duomenų centrų elektros poreikis, kurį skatina DI plėtra.

Prekybos politikoje, šalia sekretoriaus Howardo Lutnicko, kasdienį institucijos darbą prižiūri Paulas Dabbaras, anksčiau dirbęs Energetikos departamente ir privataus sektoriaus technologijų srityje. Jo patirtis dažnai minima diskutuojant apie puslaidininkių tiekimo grandines ir federalinių tyrimų finansavimo kryptis.

Aplinkosaugoje svarbiu „antro numerio“ kandidatu laikomas David Fotouhi, dirbantis Aplinkos apsaugos agentūroje. JAV aplinkos reguliavimas išlieka viena labiausiai politizuotų sričių, todėl kiekviena rokiruotė agentūroje paprastai reiškia ir didesnius ginčus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, pramonės reikalavimų bei teisinių procedūrų.

Vidaus reikalų departamente galimas scenarijus, kad atsivėrus vadovo vietai į priekį žengtų Kate MacGregor. Tokiose institucijose svarbus institucinis „žinojimas, kaip veikia sistema“, o ankstesnė praktika rodo, kad prezidentai neretai kelia pavaduotojus į aukščiausias pareigas, kai nori tęstinumo be ilgo įėjimo laikotarpio.

Švietimo politikoje minima Nicholas Kento pavardė, jei iš posto pasitrauktų sekretorė Linda McMahon. Kentas siejamas su aukštojo mokslo politikos pertvarkomis, didesne federalinių lėšų priežiūra ir griežtesniais reikalavimais institucijoms, kurios gauna finansavimą per studentų paramos programas.

Kodėl tai svarbu ne tik Vašingtonui

Pavaduotojų vaidmens sustiprėjimas dažnai reiškia, kad sprendimai priimami technokratiškiau, bet kartu mažiau viešai. Verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms tai signalas, kad reali įtaka persikelia į kabinetus, kuriuose formuojamos taisyklės, gairės ir įgyvendinimo praktika.

Kuo daugiau institucijų vadovybė dirba laikinai arba laukia patvirtinimų, tuo didesnė rizika, kad politinės kryptys svyruos, o prioritetai keisis greičiau nei įprasta. Tai ypač aktualu srityse, kur JAV sprendimai turi tarptautinį poveikį, nuo prekybos ir energetikos iki klimato ir saugumo politikos.

„Prezidentas Trumpas turi talentingiausią JAV istorijoje kabinetą, kuris dirba visą parą įgyvendindamas prezidento darbotvarkę amerikiečių labui“, – sakė Baltųjų rūmų atstovė Taylor Rogers.

Kol vyksta politinės rokiruotės, institucijų kasdienybę toliau užtikrina žmonės, kurių pavardės rečiau skamba antraštėse, bet kurių parašai ir sprendimai lemia, kaip realiai veikia valstybės aparatas. Būtent dėl to „B komandos“ pavaduotojai tampa vienu svarbiausių šių metų Vašingtono galios žaidimo elementų.