Skolų grąžinimas ar gynyba? Atskleidė, kur nukeliaus rekordinis 2 trilijonų ES biudžetas
Europos Parlamentas pritarė siekiui, kad kitas Europos Sąjungos daugiametis biudžetas 2028–2034 metų laikotarpiui viršytų 2 trilijonus eurų. Tačiau Vokietija ir vadinamosios taupiosios valstybės jau signalizuoja, kad tokį didinimą bandys blokuoti derybose.
Ši priešprieša reiškia, kad prasideda vienas sudėtingiausių politinių etapų Briuselyje: valstybės narės nenori didinti įnašų, o Europos Parlamentas spaudžia finansuoti gynybą, konkurencingumą ir kitas naujas ES ambicijas. Derybos dėl pinigų ir prioritetų paprastai tampa testu, kiek ES gali reaguoti į krizes neprarasdama valstybių narių paramos.
Kas siūloma ir kodėl kyla ginčas?
Europos Komisijos pradiniuose planuose buvo numatyta apie 1,8 trilijono eurų išlaidų dalis programoms, o papildomai apie 165 milijardai eurų būtų skirti grąžinti bendrą skolą, susijusią su po pandemijos finansuotu atsigavimo paketu. Europos Parlamentas ragina didinti bendrą „voko“ dydį dar maždaug 200 milijardų eurų ir taip peržengti 2 trilijonų eurų ribą, neskaičiuojant skolų grąžinimo.
Kritikai, ypač fiskalinės drausmės šalininkai, teigia, kad siūlomi prioritetai pernelyg remiasi senesnėmis biudžeto tradicijomis, o kartu siekiama dar didesnio finansavimo. Vokietija, kaip didžiausia įmokų mokėtoja, pabrėžia, kad daug valstybių pačios vykdo griežtą biudžeto konsolidaciją, todėl ES lygmens išlaidų augimas politiškai sunkiai parduodamas.
Nauji mokesčiai ir skolos grąžinimo atidėjimas
Europos Parlamentas taip pat kelia idėją stiprinti ES „nuosavus išteklius“, kad biudžeto didinimas nebūtų tiesioginis spaudimas nacionaliniams biudžetams. Tarp svarstomų krypčių minimi platesni ES masto mokesčiai, kurie paliestų dideles skaitmenines platformas ir kai kurias sparčiai augančias rinkas, pavyzdžiui, kriptoturtą.
Tuo pat metu dalis valstybių narių svarsto, ar nereikėtų lanksčiau tvarkyti maždaug 165 milijardų eurų skolos grąžinimo grafiko, kad daugiau lėšų liktų einamosioms programoms. Ši idėja laikoma politiškai jautria: vienos sostinės ją mato kaip būdą sustiprinti investicijas, kitos – kaip riziką fiskalinei drausmei ir precedentą ateičiai.
Kas sprendžia ir kada laukti atomazgos?
Nors Europos Parlamentas formaliai neturi lemiamo balso nustatant bendrą biudžeto dydį, jo pritarimas galutiniam susitarimui yra būtinas, o pastaraisiais metais Parlamentas vis dažniau demonstruoja norą derėtis kietai. Tai didina neapibrėžtumą: net jei valstybės narės susitars tarpusavyje, galutinis paketas gali įstrigti, jei Parlamentas pareikalaus daugiau finansavimo ar aiškesnių prioritetų.
Derybų tempas jau greitėja, o politinis spaudimas didės artėjant neoficialiam terminui, kai ES lyderiai sieks užtvirtinti susitarimą. Kuo arčiau finalo, tuo labiau išryškės esminis klausimas: ar ES turi daugiau daryti su didesniu biudžetu, ar prisitaikyti prie griežtesnių nacionalinių finansų realijų.
