Afrika skyla pusiau: mokslininkai įvardijo vietą, kurioje formuojasi naujas vandenynas
Rytų Afrikoje vykstantys tektoniniai procesai pamažu stumia žemyną link didelių pokyčių: regionas ilgainiui gali skilti į dvi dalis, o skilimo vietoje susiformuotų naujas vandenynas. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkantis procesas, kurį šiandien galima stebėti iš geologinių požymių.
Pagrindinė zona siejama su Rytų Afrikos rifto sistema, besitęsiančia nuo Afaro srities šiaurėje iki Mozambiko pietuose. Ši sistema apima daug lūžių ir įdubų, o aktyviausiose vietose žemės pluta tempiasi, plonėja ir yra veikiama mantijos šilumos srautų.
Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas Turkana įdubos apylinkėse, kur, kaip nurodo tyrėjai, plutos storis kai kuriose vietose gali būti smarkiai sumažėjęs. Tai svarbu todėl, kad plonesnė pluta lengviau skyla, o ilgainiui tokiuose ruožuose didėja vulkanizmo ir seisminio aktyvumo tikimybė.
Mokslininkų vertinimu, Afrikos ir Somalio tektoninės plokštės šiame regione tolsta viena nuo kitos maždaug 4,7 milimetro per metus greičiu. Žmogaus gyvenimo masteliu tai beveik nepastebima, tačiau geologiniu laiku toks judėjimas reiškia nuoseklų rifto plėtimąsi ir vis gilesnės įdubos formavimąsi.
Ilgalaikė tokio proceso kryptis vadinama okeanizacija: kai pluta tiek suplonėja, kad į plyšius ima veržtis magma, o vėliau naujai susiformavęs dugnas ima priminti vandenyninę plutą. Tokiais atvejais rifto slėnis palaipsniui gali būti užliejamas vandeniu, o galiausiai atsirastų naujas vandenynas, panašiai kaip kadaise formavosi Raudonoji jūra.
Geologai pabrėžia, kad net jei rifto zonoje fiksuojama pažengusi plutos deformacija, tai nereiškia artimo, greito žemyno skilimo. Lūžiai gali aktyvėti epizodiškai, kai kuriuose ruožuose procesas sulėtėja ar persiskirsto, o bendras vaizdas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant magmos judėjimą ir regioninę tektoninę įtampą.
Rytų Afrikos riftas yra vienas svarbiausių „gyvų“ žemyninio skilimo pavyzdžių pasaulyje, todėl jis intensyviai tiriamas pasitelkiant palydovinę geodeziją, seisminius matavimus ir geologinius žemėlapius. Šie duomenys leidžia tiksliau vertinti, kuriose vietose pluta plonėja sparčiausiai ir kaip laikui bėgant kinta įtampų laukai, lemiantys lūžių raidą.
