Venecija ginasi nuo potvynių vis dažniau: milijardinė „Mose“ sistema gali nuvilti
Venecija, viena labiausiai potvynių rizikai jautrių Europos vietų, vis dažniau priversta remtis lagūną saugančia barjerų sistema „Mose“. Tačiau kylantis jūros lygis ir dažnėjantys aukšto vandens epizodai verčia svarstyti, ar dabartinės priemonės bus pakankamos ilgesnėje perspektyvoje.
„Mose“ yra judančių vartų kompleksas ties trimis pagrindiniais įplaukimo į Venecijos lagūną kanalais. Sistema sukurta tam, kad per itin aukštą potvynį laikinai atskirtų lagūną nuo Adrijos jūros ir sumažintų vandens patekimą į miestą.
Remiantis viešai skelbtais duomenimis, per pirmuosius penkerius eksploatacijos metus nuo 2020 iki 2025 metų vartai buvo keliami 108 kartus. 2026 metų pradžioje uždarymų tempas dar išaugo: per pirmus du mėnesius sistema buvo aktyvuota 30 kartų.
Dažnesnis vartų uždarymas reiškia ne tik didesnes eksploatacijos sąnaudas, bet ir realius kasdienio miesto funkcionavimo ribojimus. Kuo ilgiau lagūna atskiriama nuo jūros, tuo daugiau iššūkių kyla laivybai, krovinių judėjimui ir gelbėjimo tarnybų darbui.
Kas keičiasi, kai vartai uždaromi dažniau?
Mokslininkai ir infrastruktūros planuotojai pabrėžia, kad dažnas lagūnos „užrakinimas“ gali turėti poveikį ir aplinkai. Keičiasi vandens apykaita, nuosėdų judėjimas, o prastesnė vandens cirkuliacija didina riziką blogėti vandens kokybei.
Praktiškai tai reiškia, kad vien potvynių stabdymo nepakanka, jei dėl apsaugos priemonių pradeda kilti kitos problemos. Todėl vis dažniau kalbama apie papildomas sistemas, kurios padėtų valdyti padarinius, pavyzdžiui, vandens siurbimą, taršos mažinimą ar efektyvesnį kanalų priežiūros režimą.
Kokios „radikalesnės“ išeitys svarstomos?
Viešojoje erdvėje aptariami keli scenarijai, kaip Venecija galėtų prisitaikyti prie ilgalaikio jūros lygio kilimo. Vienas kelias būtų toliau naudoti „Mose“, bet kompleksiškai stiprinti visą miesto atsparumą, pradedant krantinių, inžinerinių tinklų ir pamatų apsauga, baigiant drenažo sprendimais.
Kita kryptis būtų didesnio masto hidrotechniniai projektai, įskaitant apsaugines dambas ar pertvarkytas lagūnos valdymo schemas, kurios mažiau trikdytų vandens cirkuliaciją. Kraštutiniu atveju aptariama ir dalinio gyventojų perkėlimo idėja, jei tam tikros teritorijos taptų nuolat patvinstančios.
Šias diskusijas stiprina klimato mokslo prognozės: net ir stabilizavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, jūros lygio kilimas daug kur pasaulyje gali tęstis šimtmečius. Dėl to Venecijai gali tekti planuoti ne tik atskirus projektus, bet ir ilgalaikę miesto ateities strategiją.
Venecijos atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, su kokiais sprendimų kompromisais susidurs pakrančių miestai Europoje. Kuo labiau potvyniai tampa įprasta realybe, tuo svarbiau iš anksto įvertinti, kaip apsauga veiks ekonomiką, aplinką ir kasdienį gyvenimą.
