Nutekinti „Novičok” dokumentai ir ryšiai su šnipais: teismo sprendimas visus pribloškė
Vienos baudžiamasis teismas balandžio 22 dieną išteisino buvusį Austrijos užsienio reikalų ministerijos aukščiausio rango tarnautoją Johannesą Peterliką, kuris buvo kaltintas piktnaudžiavimu tarnyba ir konfidencialios informacijos atskleidimu. Prokuratūra teigė, kad jis prisidėjo prie įslaptintų dokumentų, susijusių su Novičok panaudojimu Jungtinėje Karalystėje 2018 metais, nutekinimo.
Bylos esmė sukosi apie 2018 metų spalį, kai, pasak kaltintojų, J. Peterlikas esą „be tarnybinės būtinybės“ paprašė įslaptintos ataskaitos. Joje buvo informacija apie nervus paralyžiuojančią medžiagą Novičok, kuri siejama su buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimu Solsberyje 2018 metų kovą.
J. Peterlikas 2018–2020 metais ėjo aukščiausio rango valstybės tarnautojo pareigas Austrijos užsienio reikalų ministerijoje, todėl prokuratūra šį epizodą vertino kaip galimą piktnaudžiavimą prieiga prie jautrios informacijos. Kaltinimai jam buvo pareikšti 2025 metų spalį, o teismo procesas tapo dalimi platesnio pasakojimo apie pastaraisiais metais šalyje kylančius šnipinėjimo ir informacijos saugumo skandalus.
Teismas J. Peterliką išteisino, tačiau prokuratūra, kaip nurodė teismo atstovas, sprendimą ketina skųsti. Tai reiškia, kad byla dar gali persikelti į aukštesnės instancijos teismą, o galutinė jos baigtis priklausys nuo apeliacinio proceso vertinimo.
OPCW dokumentai ir ryšiai su žvalgybos byla
Prokurorai tvirtino, kad J. Peterlikas keliems asmenims parodė Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos dokumentus. Ši tarptautinė organizacija, dažnai trumpinama kaip OPCW, yra atsakinga už Cheminio ginklo konvencijos įgyvendinimo priežiūrą ir tyrimus, kai įtariamas draudžiamų medžiagų panaudojimas.
Tarp minimų asmenų figūravo Egisto Ottas, buvęs Austrijos žvalgybos pareigūnas. Jis pats Austrijoje teisiamas dėl virtinės kaltinimų, įskaitant įtarimus dėl jautrios informacijos perdavimo ir įrangos perdavimo, o dalis kaltinimų siejama su Rusijos interesais.
E. Ottas neigia jam pareikštus kaltinimus. Vis dėlto prokuratūra šią bylą vertina kaip galimą grandį, kurioje informacija galėjo keliauti per tarpininkus, pasitelkiant kontaktus tiek buvusių, tiek esamų institucijų viduje.
„Wirecard“ šešėlis ir Marsaleko faktorius
Bylos kontekste minimas ir Janas Marsalekas, buvęs Vokietijos mokėjimų apdorojimo bendrovės „Wirecard“ operacinis vadovas, ieškomas dėl įtariamo sukčiavimo. Tarptautiniuose tyrimuose ir žiniasklaidos publikacijose jis siejamas su ryšiais, galimai naudotais žvalgybinei veiklai ir slaptos informacijos judėjimui.
Austrijos žiniasklaidos tyrimuose skelbta, kad J. Marsalekas galėjo gyventi Maskvoje su suklastota tapatybe. Šis aspektas dar labiau sustiprino viešą dėmesį temai, nes „Wirecard“ skandalas jau anksčiau buvo tapęs vienu didžiausių finansinių sukčiavimo atvejų Europoje.
Pasak teiginių, aptarinėtų viešojoje erdvėje, J. Marsalekas esą bandė daryti įspūdį verslo partneriams rodydamas dokumentus, kuriuose galėjo būti detalės apie Novičok sudėtį. Tokie epizodai paprastai vertinami kaip signalas, kad jautri informacija galėjo būti naudojama ne instituciniams tikslams, o reputaciniams ar įtakos siekiams.
Kodėl Novičok byla Europoje vis dar jautri
Novičok – tai nervus paralyžiuojančių medžiagų grupė, siejama su Sovietų Sąjungoje kurtais cheminiais ginklais. Po 2018 metų įvykių Solsberyje ši tema tapo ne tik kriminalinių tyrimų, bet ir tarptautinės politikos klausimu, nes Jungtinė Karalystė tuomet viešai kaltino Rusiją, o Europos valstybės diskutavo dėl diplomatinių ir saugumo priemonių.
Austrijos atvejis išsiskiria tuo, kad šalis yra Europos Sąjungos narė, tačiau nepriklauso NATO ir laikosi neutralumo politikos. Kritikai ne kartą kėlė klausimus, ar neutralumo statusas kartais nesudaro palankesnių sąlygų priešiškoms žvalgybos operacijoms, ypač kai šalis tampa patrauklia vieta kontaktams, logistikai ar informacijos rinkimui.
Pastaraisiais metais Europoje augant susirūpinimui dėl šnipinėjimo, sabotažo ir užsienio įtakos, informacijos apsaugos standartai tampa vis svarbesni. Net ir išteisinamosios bylos, tokios kaip J. Peterliko atvejis, dažnai pasitelkiamos platesnei diskusijai apie prieigos prie įslaptintos informacijos kontrolę ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
