Tyrimas atskleidė: vienatvės jausmas gali būti pavojingesnis nei buvimas vienam

Būti vienam ir jaustis vienišam – ne tas pats, ir organizmas šį skirtumą „jaučia“.

Iš šalies šios būsenos gali atrodyti panašios, tačiau mokslininkai pabrėžia: svarbiausia nebūtinai tai, kiek žmonių yra šalia, o kaip žmogus vertina savo ryšius ir jų kokybę.

Kornelio universiteto mokslininkų tyrimas, publikuotas žurnale „JAMA Network Open“, parodė, kad dalyviai, kurie jautėsi vienišesni, nei leistų spręsti jų socialinė situacija, susidūrė su didesne sveikatos rizika.

„Dauguma visuomenės sveikatos žinučių apie vienatvę akcentuoja socialinio rato plėtimą. Tačiau šis tyrimas leidžia manyti, kad vien ryšiai dar nėra visa istorija“, – teigė vienas tyrimo autorių Anthony Ongas, Kornelio universiteto psichologijos profesorius ir Žmogaus sveikatos laboratorijų direktorius.

„Du žmonės gali gyventi panašiomis socialinėmis aplinkybėmis, bet jų sveikatos kelias gali skirtis iš esmės – priklausomai nuo to, kaip jie tas aplinkybes išgyvena“, – pridūrė jis.

Pasekmės sveikatai: kas nustatyta?

Tyrimo autoriai priminė, kad socialinė izoliacija ir vienatvė jau seniai yra plačiai tiriamos ir laikomos vis didėjančia visuomenės sveikatos problema dėl neigiamos įtakos tiek psichikos, tiek fizinei sveikatai.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, apie 16 proc. žmonių pasaulyje patiria vienatvę.

Mokslininkai nagrinėjo neatitikimą tarp objektyvios socialinės izoliacijos ir subjektyvaus vienatvės jausmo. Šį reiškinį jie pavadino socialine asimetrija.

Socialinė izoliacija reiškia ribotą socialinį kontaktą ir mažą įsitraukimą į veiklas, o vienatvė – tai subjektyvus jausmas, kai žmogus patiria atsiribojimą nuo kitų.

Išanalizavę 7 845 vyresnių nei 50 metų suaugusiųjų Anglijoje duomenis ir stebėję juos vidutiniškai 13,6 metų, tyrėjai nustatė, kad šis „nesutapimas“ siejamas su didesne ligų ir mirties rizika.

Žmonės, kurie jautėsi vienišesni, nei rodė jų socialinės aplinkybės (jie įvardyti kaip socialiai pažeidžiami), turėjo didesnę visų priežasčių mirtingumo, širdies ir kraujagyslių ligų bei lėtinės obstrukcinės plaučių ligos riziką.

Tuo metu dalyviai, kurie buvo socialiai izoliuoti, bet nesijautė vieniši (apibūdinti kaip socialiai atsparūs), daugumos sveikatos rodiklių prasme didesnės rizikos beveik nepatyrė.

Taip pat nustatyta, kad tie, kurie jautė vienatvę ir kartu buvo socialiai izoliuoti, turėjo padidėjusią mirtingumo riziką.

„Vilties teikia tai, kad socialinė asimetrija yra išmatuojama. Vadinasi, teoriškai galime nustatyti, kam gresia didžiausia rizika, dar iki pasireiškiant sveikatos pasekmėms“, – sakė A. Ongas.

Kitas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature Communications Psychology“, parodė, kad žmonės, pranešantys apie lėtinę vienatvę, dažniau linkę būsimą socialinę sąveiką vertinti kaip grėsmingą. Toks suvokimas skatina juos atsitraukti ir dar labiau užsidaryti.

Mokslininkai pažymėjo, kad kuo aukštesnis lėtinės vienatvės lygis, tuo šis ciklas būna labiau įsišaknijęs ir jį nutraukti tampa ypač sudėtinga.

„Šie rezultatai rodo, kad intervencijos gali pareikalauti daugiau nei vien socialinio tinklo plėtimo“, – teigė A. Ongas. Pasak jo, kovojant su vienatve būtina atsižvelgti ne tik į struktūrines priežastis, bet ir į suvokimo bei elgesio mechanizmus, kurie šią būseną palaiko.

Kaip gydytojai gali padėti spręsti vienatvės problemą?

PSO duomenimis, kas penktas vizitas pas šeimos gydytoją būna susijęs su problemomis, kurių neįmanoma išspręsti vien medicininėmis priemonėmis. Tarp jų – socialinė izoliacija, vienatvė ir finansiniai sunkumai.

Reaguodami į tai, dalis sveikatos priežiūros specialistų vis dažniau taiko socialinį receptą. Tai – nemedicininės veiklos, skirtos gerinti paciento savijautą, dažniausiai bendruomeninės iniciatyvos: ėjimo grupės, savanorystė, sodininkystės klubai ir panašiai.

PSO teigimu, susiejant sveikatos paslaugas su bendruomenės resursais, socialinis receptas gali padėti gerinti visuomenės sveikatą, mažinti nelygybę ir sumažinti perteklinę naštą pernelyg apkrautoms sveikatos sistemoms.

Jungtinė Karalystė buvo pirmoji šalis, įtvirtinusi socialinį receptą nacionalinėje sveikatos politikoje. Kasmet į šias paslaugas nukreipiama daugiau nei 1 mln. žmonių.

„Socialinis receptas yra galinga priemonė spręsti socialinius sveikatos veiksnius“, – sakė Nilsas Fietje iš PSO Europos biuro.

Nuo 2026 m. kovo mėn. Jungtinės Karalystės Nacionalinė socialinio recepto akademija (NASP) taps PSO bendradarbiaujančiu centru socialinio recepto politikai ir plėtrai. Ji teiks pagalbą PSO valstybėms narėms rengiant ir diegiant socialinio recepto politiką nacionalinėse sistemose.