Vieniems kilogramai tirpsta, o kitiems ne: mokslininkai atskleidė, kodėl „Ozempic“ veikia nevienodai
Svorio mažinimo vaistai, tokie kaip „Ozempic“, „Mounjaro“ ir „Zepbound“, iš esmės pakeitė nutukimo gydymo ir svorio kontrolės galimybes. Vis dėlto jų poveikis nėra vienodas: vieni žmonės numeta mažiau nei 5 proc. kūno svorio, o kiti – daugiau nei 20 proc.
Naujas „23andMe Research Institute“ mokslininkų tyrimas rodo, kad vienas iš galimų paaiškinimų – genetika. Tyrėjai teigia, kad genetiniai skirtumai gali lemti, kodėl GLP-1 receptorių agonistai vieniems veikia geriau nei kitiems, taip pat kodėl skiriasi patiriami šalutiniai poveikiai.
„Svorio mažinimo rinkoje gausu pagalbos priemonių ir vaistų, tačiau dažniausiai svorio valdymo strategija tebėra bandymų ir klaidų kelias“, – sakė „23andMe Research Institute“ vyriausioji medicinos pareigūnė Noura Abul-Husn.
„Tai gali paskatinti žmones pradėti gydymą turint daug neapibrėžtumo ir nerealių lūkesčių dėl veiksmingumo bei galimų šalutinių poveikių“, – pridūrė ji.
Kaip veikia GLP-1 grupės vaistai
GLP-1 receptorių agonistai – tai vaistų klasė, kuri padeda ilgiau jaustis sotiems, nes imituoja GLP-1 hormono poveikį. Šį hormoną organizmas gamina natūraliai, o jis prisideda prie apetito ir cukraus kiekio kraujyje reguliavimo.
Ką parodė tyrimas
Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale Nature, analizavo genetinius žymenis ir pacientų patirtis vartojant GLP-1 grupės vaistus. Mokslininkai identifikavo genetinių variantų rinkinį, kuris gali padėti paaiškinti, kodėl nutukimo gydymui skirti vaistai skirtingiems žmonėms veikia nevienodai.
Tyrėjai išnagrinėjo beveik 28 tūkst. dalyvių duomenis – visi jie bent kartą buvo vartoję vienus populiariausių svorio mažinimo vaistų. Dalyviai nurodė GLP-1 vaistus vartoję vidutiniškai 8,3 mėnesio.
Nustatyta, kad tam tikras GLP1R geno variantas (vadinamasis missense variantas) buvo susijęs su didesniu šių vaistų veiksmingumu. Žmonės, turėję vieną GLP-1 receptoriaus varianto rs10305420 kopiją, per maždaug aštuonis gydymo mėnesius vidutiniškai numetė 0,76 kg daugiau nei tie, kurie šio varianto neturėjo.
Tuo metu atskiras GIPR (skrandžio slopinančio polipeptido receptoriaus) variantas buvo siejamas su pykinimu ir vėmimu vartojant tirzepatidą (kaip „Mounjaro“ ar „Zepbound“), tačiau neturėjo reikšmingos įtakos tam, kiek svorio žmonės numetė.
Ne vien genetika lemia rezultatą
Tyrimo autoriai teigia, kad gauti rezultatai gali atverti kelią labiau individualizuotam gydymui, tačiau pabrėžia: genetinių veiksnių įtaka – gana nedidelė, o išvadoms patvirtinti reikia daugiau tyrimų.
Kembridžo universiteto tyrimų programos vadovė Marie Spreckley, kuri tyrime nedalyvavo, teigė, kad rezultatai pateikia biologiškai pagrįstų įrodymų, jog genetiniai skirtumai prisideda prie skirtingo atsako į gydymą.
„Vis dėlto šių genetinių efektų dydis klinikine prasme yra nedidelis“, – sakė ji.
Pasak jos, klinikiniuose tyrimuose įprastas svorio sumažėjimas vartojant šiuos vaistus dažnai siekia apie 10–15 proc., todėl mažesnis nei 1 kg skirtumas, tenkantis vienam aleliui, yra santykinai menkas. M. Spreckley pridūrė, kad didesnę atsako variacijos dalį greičiausiai paaiškina kiti veiksniai, tokie kaip lytis, vaisto tipas, dozė ir vartojimo trukmė.
Sevilijos „Vithas“ ligoninės metabolinės sveikatos, diabeto ir nutukimo skyriaus vadovas Cristóbal Morales, taip pat Ispanijos nutukimo tyrimų draugijos (SEEDO) narys, teigė, kad šie duomenys rodo perspektyvią kryptį ateičiai.
Jo vertinimu, galimybė iš anksto numatyti gydymo atsaką pasitelkiant farmakogenomiką – mokslą, tiriantį, kaip genetika veikia reakciją į vaistus – yra svarbus lūžis. Tai leistų tiksliau parinkti terapiją, optimizuoti gydymą, atskirti tuos, kuriems vaistai padeda, nuo tų, kuriems poveikis menkas, ir identifikuoti žmones, turinčius didesnę šalutinių reiškinių riziką.
