Žymus sportininkas apie naują stadioną: tai keičia sporto ateitį Lietuvoje

Kaunas, dažnai vadinamas Lietuvos krepšinio sostine, pastaraisiais metais vis drąsiau žengia ir į populiariausio pasaulyje sporto – futbolo – teritoriją. Prie to prisideda ne tik modernus Dariaus ir Girėno stadionas bei augantis žiūrovų skaičius tribūnose, bet ir įspūdingą progresą demonstruojantis FK „Kauno „Žalgiris““.

„Mūsų tikslas, kad futbolas taptų įpročiu kauniečiui, kad tai būtų jo savaitės dalis“, – sako klubo prezidentas Mantas Kalnietis, pernai kartu su komanda po 18 metų pertraukos Kaunui sugrąžinęs Lietuvos futbolo čempionų titulą.

Legendinis šalies krepšininkas pasidalijo mintimis apie perėjimą iš krepšinio į futbolą, patirtus iššūkius ir komandos viziją.

Treji metai prie FK „Kauno „Žalgiris““ prezidento vairo – kas per šį laiką pasikeitė?

Atėjau iš visiškai kito pasaulio – visą gyvenimą buvau profesionalus sportininkas, o ne vadovas. Pradžioje buvo daug abejonių ir klausimų, ar sukauptas žinias krepšinyje pavyks pritaikyti futbole. Laikui bėgant ir atsiradus patirčiai tų klausimų mažėja, tačiau jie vis dar iškyla. Vis labiau matau, kad komandinis sportas, nesvarbu, kokia šaka, remiasi panašiais principais: komanda, struktūra, pasitikėjimu, aiškiomis rolėmis.

Per tuos metus pats labai „nusileidau ant žemės“. Iš pradžių atrodė, kad viskas įvyks greičiau, kad galime iškart kovoti dėl titulų ir juos laimėti. Prireikė laiko suprasti futbolo specifiką. Dabar požiūris kur kas ramesnis ir brandesnis, turiu daugiau kantrybės. Šaknys tvirtai įleistos į futbolą, o visa koncentracija sutelkta būtent jam.

Klubas per tą laiką taip pat paaugo – tapome Lietuvos čempionais, sustiprėjo visa organizacija, atsirado daugiau aiškumo. Tačiau svarbiausia – turime kryptį ir žinome, kur einame.

Kiek jūsų kelyje ir pasirinkimuose buvo svarbus Kaunas?

Kaunas ir ilgesys namams iš esmės buvo lemiamas faktorius. Net ir gyvendamas užsienyje, kad ir Milane, kiekvieną laisvą dieną stengdavausi grįžti namo, nes labai trūkdavo Kauno. Ryšys su miestu niekur nedingo. Kai atsirado galimybė prisidėti prie futbolo Kaune, viskas natūraliai susidėjo į vieną: Kaunas, „Žalgirio“ vardas, stadionas.

Atsirado jausmas, kad čia galima kurti kažką ilgalaikio – ne tik būti proceso dalimi, bet ir prisidėti prie klubo augimo. Norėjosi, kad kauniečiai galėtų didžiuotis ne tik stipriu krepšiniu, bet ir futbolu.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte per šį laikotarpį?

Atėjęs daug dalykų dariau tarsi prieš srovę. Didžiausias iššūkis buvo eiti prieš nusistovėjusias nuostatas. Pirmais metais nebuvo rezultatų, vyko didelė trenerių kaita. Natūraliai atsirado skeptikų, kalbėjusių, kad tai, kas veikia krepšinyje, futbole neveikia. Būdavo momentų, kai ir pats pradėdavau galvoti, kad gal jie teisūs, bet kartu atsirasdavo ir užsispyrimas įrodyti, kad galime.

Labai padėjo patirtis iš krepšinio – kritika ten yra kasdienybė. Iš to man atsirado savotiški „šarvai“, todėl komentarai nebe taip veikia, o dažniau motyvuoja siekti rezultatų, kuriuos pernai ir pademonstravome.

Po 18 metų sugrąžinote į Kauną Lietuvos čempionų titulą. Ką šis pasiekimas iš tikrųjų reiškia?

Manau, tai yra patvirtinimas, kad einame teisinga linkme. Džiaugsmas buvo neišpasakytas, tačiau kartu atėjo ir suvokimas, kad tai tik pradžia. Mūsų tikslai neapsiriboja vien Lietuvos čempionato pergale.

Norime užpildyti stadioną, pritraukti daugiau žiūrovų ir auginti jų susidomėjimą futbolu. O Europos kontekste siekiame būti ne tik dalyviais, bet ir konkurencingais varžovais.

Pastaraisiais metais klubas varžosi ir europiniuose turnyruose. Kaip vertinate pasirodymą šiame fronte? Kokius tikslus išsikėlėte šiam sezonui, žinant, kad pirmą kartą pasirodysite UEFA Čempionų lygos atrankoje?

Lūkesčiai kasmet didėja, ypač kai kažkas pavyksta. Praėjęs sezonas parodė, kad galime kautis: praėjome du etapus, o pasitraukėme tik trečiajame. Aiškiai matau, kodėl nepasisekė ir ko pritrūko – į tai šį sezoną ir koncentruojamės.

Futbole ypač svarbų vaidmenį vaidina burtai, nes sportas sunkiai prognozuojamas, ypač komandinis – niekada nežinai, kokį varžovą gausi. Kartais gali padaryti viską ir net daugiau, tačiau rezultato negauti. Svarbu suvokti, kad tai natūrali proceso dalis, o kartais prireikia ir skaudžių pamokų.

Kiek komandos formavime dalyvauja intuicija? Ar pasitaiko klaidų?

Dabartine komandos sudėtimi esu labai patenkintas, tačiau formuojant ekipą pasitikiu žmonėmis, kurie už tai atsakingi – treneriu ir sporto direktoriumi. Be jų pritarimo komandoje neatsirado nė vienas žaidėjas. Jei jie tiki – tikiu ir aš.

Vis dėlto klaidų pasitaiko, jų neišvengsi. Svarbiausia nebijoti. Kartais kolektyve natūraliai atsiranda baimė „nepataikyti“, pasirinkti ne tą žaidėją. Tačiau realybė tokia, kad be klaidų progresas neįmanomas. Reikia stengtis nudegti kuo mažiau, o dar svarbiau – pasimokyti ir nekartoti.

Ar jaučiasi augantis ryšys su miesto sirgaliais?

Tikrai jaučiasi. Lyginant su ankstesniais metais, lankomumas augo ne procentais, o kartais. Pernai pasiekėme rekordą – rungtynėse apsilankydavo 6–7 tūkst. žiūrovų. Lietuvoje tai tikrai daug.

Dirbame ir su jaunimu, mokyklomis, kviečiame moksleivius į stadioną. Mūsų tikslas, kad futbolas taptų įpročiu kauniečiui, kad tai būtų jo savaitės dalis, nes mes nesame Lietuvos komanda – mes esame Kauno komanda.

Čia labai svarbu ne tik laimėti, bet ir gerai žaisti. Žiūrovui reikia emocijos, atakų, smūgių, dinamikos, todėl siekiame ne tik rezultatų, bet ir patrauklaus žaidimo.

Ar Dariaus ir Girėno stadionas stipriai prisideda prie komandos progreso?

Stadionas vienareikšmiškai yra mūsų didžiausias privalumas. Turime infrastruktūrą ir sąlygas, kurių Lietuvoje niekas daugiau neturi. Tai leidžia futbolininkams treniruotis ant natūralios vejos, o futbolo kasdienybėje tai itin svarbu.

Taip pat turime daugiau galimybių prisivilioti profesionalius žaidėjus, pasiūlydami aukščiausio lygio sąlygas, nes realybė tokia, kad Lietuva nėra pirmas pasirinkimas legionieriams.

„Dariaus ir Girėno stadionas atvėrė naują etapą futbolui Lietuvoje. Mums, kaip klubui, itin smagu, kad tai mūsų namų stadionas“, – pabrėžia M. Kalnietis.

Jaunimo ugdymas – klubo strateginis prioritetas?

Tai vienas svarbiausių mūsų projektų. Turime B komandą – artimiausią pamainą pagrindinei ekipai, kurioje žaidžia jaunimas. Tačiau esmė ne vien rezultatuose – svarbiausia paruošti tvirtus žaidėjus, galinčius žaisti aukščiausiame lygyje ir ateityje atstovauti klubui. Ir čia kalbame ne tik apie futbolą.

Pradedame nuo disciplinos – elgesio ir vertybių. Kaip elgiesi aikštėje ir už jos ribų, kaip dirbi, kaip mąstai. Jei galvoje nėra tvarkos, apie profesionalumą kalbėti per anksti. Tikiu, kad susidėliojus šiuos dalykus, kokybė ateina natūraliai.

Kas vis dar stabdo futbolo „įsivažiavimą“ Lietuvoje?

Kultūros trūkumas. Futbolas nėra taip giliai įsišaknijęs kaip krepšinis: neturime tiek ryškių žvaigždžių, mažesnis emocinis ryšys. Paradoksalu, bet Lietuvoje daugiau vaikų žaidžia futbolą nei krepšinį. Tai reiškia, kad potencialas yra ir pakankamai ryškus, tik klausimas, kaip jį išnaudoti.

Todėl mūsų atsakomybė – sukurti sistemą, kuri augintų ne tik žaidėjus, bet ir pačią futbolo kultūrą.

Kokią matote Kauno futbolo ateitį?

Užsimerkiu ir matau po 10–15 metų pilną Dariaus ir Girėno stadioną, kuris „braška per siūles“. Žaidžiame namuose Europos lygos rungtynes, į kurias neįmanoma gauti bilietų, o Kaunas futbolu gyvena ne epizodiškai, o nuolat. Tai nėra tik svajonė – tai tikslas, kurį, mano manymu, tikrai galima pasiekti.

Ko palinkėtumėte Kaunui?

Kaunui linkiu išlaikyti dabartinį augimo tempą. Miestas sparčiai keičiasi – tai mato ne tik kauniečiai, bet ir svečiai iš užsienio, kurie vis dažniau sako, kad Kaunas tampa europietišku miestu.

Taip pat esu sakęs, kad Kaune nėra žodžio „aš“ – esame mes. Norėtųsi, kad šis požiūris išliktų, nes būtent jis leidžia miestui augti.