Žvaigždės vėl juos dievina, o Europa nori uždrausti: kas laukia kailių pramonės?
Europoje kailinių žvėrelių auginimo verslas, regis, gyvena paskutines dienas. Tačiau socialiniuose tinkluose vaizdas visai kitoks – kailiai ten atrodo tarsi vėl grįžtantys į madą.
Kol Europos Sąjungoje vyksta diskusijos, ar kailinių žvėrelių fermos turėtų likti praeityje, Tarptautinės kailių federacijos kanalai nuolat dalijasi įrašais su garsenybėmis. Tarp jų – Jenna Ortega, išgarsėjusi „Netflix“ seriale Wednesday, pasirodanti premjeroje su brangiu avikailio švarku, Pharrellas Williamsas, į muzikos apdovanojimus atėjęs su ilgu baltu paltu, taip pat Rihanna su A$AP Rocky, Jennifer Lopez, Madonna, Kim ir Khloé Kardashian, Jeffas Goldblumas su Emilie Livingston, Georgina Rodríguez – ir netrukus vėl ta pati Kim Kardashian.
Pažiūrėjus ilgėliau susidaro įspūdis, kad kailiai – ne nykstanti pramonė, o atgimstantis reiškinys: blizgus, tarptautinis ir, regis, vis dar gyvas.
Tuo metu Briuselyje svarstoma esminė dilema: ar tokia pramonė apskritai turėtų egzistuoti.
Europos Komisija artimiausiomis dienomis ketina paskelbti atsaką į piliečių peticiją, kurią pasirašė daugiau kaip 1,5 mln. žmonių. Joje reikalaujama visoje ES uždrausti kailinių žvėrelių auginimą – audinių, lapių, usūrinių šunų ir šinšilų veisimą dėl kailio – bei prekybą kailių produktais.
Vis dėlto, kaip rodo žiniasklaidos matytas projekto variantas, Briuselis gali nesiryžti draudimui ir vietoje to siūlyti sektoriui griežčiau gerinti gyvūnų laikymo sąlygas.
Šis sprendimas lauktas dar nuo kovo pabaigos, tačiau, kaip teigiama, jo paskelbimą pristabdė dalies valstybių narių ir pačios Komisijos vidiniai nesutarimai. Gyvūnų gerovės organizacijos jau dabar tokį posūkį vadina išdavyste. Be to, Europos ombudsmenui pateiktas oficialus skundas, kuriame teigiama, kad Komisijos svarstymus galėjo pernelyg stipriai paveikti pati pramonė, kurią ji turėtų prižiūrėti.
Mike’ui Moserui, anksčiau dirbusiam Tarptautinėje kailių federacijoje, o vėliau vadovavusiam Didžiosios Britanijos kailių prekybos asociacijai, didžiausias kontrastas slypi tarp socialinių tinklų vaizdo ir to, kas vyksta fermose. 2019 m. jis atsistatydino ir perėjo į kitą barikadų pusę – dabar konsultuoja organizaciją „Humane World for Animals“, su kuria anksčiau diskutuodavo net parlamente.
Pasak jo, nuomonę pakeitė ne argumentai, o apsilankymas fermoje.
„Pirmą kartą nuvykęs buvau nuoširdžiai sukrėstas“, – sakė jis.
Jis pasakojo apie ilgas pašiūres, mažus vielinius narvus, sustatytus vienas šalia kito, ir gyvūnus, kurie neramiai vaikšto ratu, traukiasi iš baimės ar staiga puola į priekį. Anot jo, ore tvyrojo aitrus, koncentruotas tūkstančių plėšriųjų gyvūnų atliekų kvapas, pro tinklines grindis krentantis į apačią, o visur knibždėjo musės.
„Tai laukiniai gyvūnai. Tūkstančiai jų laikomi mažuose narvuose“, – pabrėžė M. Moseris.
Jis tikino, kad į šį darbą ėjo tikėdamas, jog geresnė komunikacija padės išspręsti nesusipratimus. Tačiau, jo žodžiais, realybėje tai – mažai pasikeitęs verslo modelis, kuriame teritoriją natūraliai ginančios ir didelius atstumus įveikiančios rūšys laikomos ankštose erdvėse dideliu tankiu. Net rinkos pakilimo metu apie 2014 m., kai audinių kailiai aukcionuose esą kainavo apie 200 eurų už vienetą, gamintojai, anot jo, vis tiek neskyrė pakankamai lėšų gyvūnų gerovės gerinimui.
„Praktikos nepasikeitė. Tai – atgyvena“, – sakė M. Moseris.
Europos Komisijos moksliniai patarėjai taip pat pateikė aiškią išvadą. 2025 m. Europos maisto saugos tarnybos vertinime nurodyta, kad kailinių žvėrelių auginimo daroma žala – stresas, suvaržymas ir negalėjimas atlikti natūralaus elgesio – esamos narvų sistemos rėmuose negali būti iš esmės išspręsta. Tarnyba pažymėjo, jog norint patenkinti gyvūnų poreikius, reikėtų atsisakyti dabartinės sistemos.
Dėl to Komisijai kyla nemalonus klausimas: jei ekspertai teigia, kad modelis iš esmės nepataisomas, ką realiai pakeistų nauji gerovės standartai?
Šiandien tik penkios ES šalys dar leidžia kailinių žvėrelių auginimą reikšmingesniu mastu. Tarp jų – Lenkija, viena didžiausių pasaulyje gamintojų, kuri pernai priėmė sprendimą šį verslą uždrausti, suteikdama ūkininkams aštuonerius metus veiklai nutraukti.
Tarptautinės kailių federacijos vadovas Markas Oatenas, kalbėdamas iš Stambulo tarp susitikimų su kailių prekeiviais, atmetė teiginius, kad sektorius nyksta. Jis siūlė žiūrėti į aukcionų rezultatus ir tvirtino, kad tokie mados namai kaip „Fendi“, „Louis Vuitton“ ir „Dior“ vis dar naudoja bei parduoda kailius.
Kaip ir M. Moseris, M. Oatenas į šią sritį atėjo iš šalies – anksčiau buvo Liberalų demokratų parlamentaras, o po pasitraukimo iš Vestminsterio 2010 m. buvo pakviestas prisidėti prie pramonės modernizavimo. Pasak jo, jis rado ne mažą amatininkų užsiėmimą, o sudėtingą pasaulinę tiekimo grandinę: nuo fermų Suomijoje ir Graikijoje, per apdirbimo dirbtuves Italijoje, aukcionus Helsinkyje, gamintojus Honkonge iki butikų Londone, Paryžiuje ar Romoje.
M. Oatenas pabrėžė, kad šiandien Helsinkyje veikianti „Saga Furs“ yra vieninteliai stambūs Europos aukcionų namai, o vienas įsigytas kailis iki galutinio gaminio gali „apkeliauti“ net keturias valstybes. Jo teigimu, kritikai, vertindami tik žaliavų eksporto skaičius, neįvertina didžiosios dalies pridėtinės vertės.
Jis taip pat aiškino, kad tai iš prigimties amatininkiškas verslas – pavyzdžiui, šeimos dirbtuvės netoli Veronos, veikiančios ketvirtą kartą, gali siūti individualius gaminius, kainuojančius iki 200 tūkst. eurų. Anot jo, tai nėra masinė gamyba ir neskirta tūkstančiams darbuotojų įdarbinti, tačiau kurianti didelę vertę ir, jo vertinimu, po pandemijos patirianti savotišką atsigavimą.
M. Oateno teigimu, po COVID-19 jauni pirkėjai susidomėjo vintažiniais kailiais dėl tvarumo argumentų – natūralių medžiagų ir ilgaamžiškumo, kaip priešpriešos greitajai madai. Jis pripažino, kad darbas su įtakingais žmonėmis ir garsenybėmis yra sąmoninga strategija.
„Mes dirbame su influenceriais. Skatiname ir reklamuojame kailių naudojimą tarp garsenybių“, – sakė jis.
Gyvūnų gerovės temą M. Oatenas komentavo trumpai: jo teigimu, pramonė jau taiko ES pripažįstamą sertifikavimo schemą su nepriklausomais standartais ir esą yra pasirengusi sutikti su griežtesniais reikalavimais. Jis taip pat aiškino, kad kai kurie aktyvistų siūlymai gali atrodyti humaniški, bet tokie nėra – pavyzdžiui, šiaudų naudojimas vietoje vielinių grindų esą gali reikšti, kad gyvūnai guli savo atliekose. Anot jo, sprendimus turėtų lemti mokslas, o ne vien įvaizdis.
Be to, jis perspėjo, kad atsisakius Europos gamybos kailių rinkoje jų nebūtų mažiau – tiesiog daugiau produkcijos atkeliautų iš šalių, kur standartai žemesni.
„Baimė ta, kad pamatytumėte prastesnės kokybės fermų produkcijos antplūdį“, – sakė jis.
Už šią sritį Komisijoje atsakingas gyvūnų gerovės komisaras Olivér Várhelyi, pasak pareigūnų, nėra linkęs vartoti žodžio „draudimas“ – nei kalbant apie kailius, nei apie narvus, nei apie gyvūnų gabenimą gyvus.
„Niekada negirdėjau, kad jis kalbėtų apie ko nors draudimą“, – teigė vienas Komisijos pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai, nes nebuvo įgaliotas viešai komentuoti.
Žmonių, susipažinusių su vidinėmis diskusijomis, teigimu, atsaką rengę Komisijos darbuotojai neva net nebuvo gavę užduoties parengti draudimo projektą – nuo pat pradžių esą buvo nurodyta dirbti standartų kryptimi.
Pramonės lobistinės organizacijos „Fur Europe“ vadovas Miltosas Karakoulakis, turintis audinių fermą Graikijos Vakarų Makedonijos kalnuose netoli Albanijos sienos, po trijų dienų Komisijos dirbtuvių teigė pajutęs, kad jo žinutė buvo išgirsta.
Jis tvirtino ketinęs ginčyti, jo žodžiais, dešimtmečius platinamas „melagienas“ apie purvą ir žiaurumą, kurios, jo manymu, priklauso kitai epochai. Anot jo, šiuolaikinėse fermose naudojamos brūkšniniais kodais paremtos šėrimo sistemos, gyvūnai stebimi, o gerovės protokolai – griežti.
Jis taip pat mėgsta pabrėžti, kad dauguma peticijas prieš kailius pasirašiusių žmonių niekada nėra buvę kailinių žvėrelių fermoje.
„Taigi, matote, tai nėra taip objektyvu“, – sakė jis.
Karakoulakis teigė, kad jo regione kailinių žvėrelių auginimas palaiko apie 7 tūkst. darbo vietų ir sudaro apie 60 proc. vietos ekonomikos. Šis skaičius smarkiai skiriasi nuo pačios Komisijos pateikiamo vertinimo – apie 2 tūkst. darbo vietų visame ES sektoriuje. Ar tai skirtingų metodikų, ar skirtingų interesų rezultatas, priklauso nuo to, ko paklaustumėte.
Praėjusį mėnesį Europos Parlamento posėdyje dviejų pasaulių susidūrimas išryškėjo itin aiškiai. Nyderlandų europarlamentarė Anja Hazekamp tiesiogiai kreipėsi į O. Várhelyi po to, kai pasirodė pranešimų, jog Komisija linksta atmesti piliečių reikalavimą uždrausti šią pramonę.
„Be to, kad tai šiurpi egzistencija ir jie dažniausiai žūsta šiurpia mirtimi, atėjo laikas jums prisiimti atsakomybę ir uždrausti šią baisią pramonę. Priešingu atveju jūs nesate vertas gyvūnų gerovės komisaro titulo“, – sakė ji.
Komisaras liko ramus.
„Nežinau, kodėl nusipelniau tokios aistringos nuomonės, įskaitant kaltinimus ir gėdinimą dėl to, ką tik pradėjome nagrinėti“, – atsakė jis.
Į žurnalistų prašymą pakomentuoti O. Várhelyi neatsakė. Galutinio Komisijos atsako, kuriame būtų numatyti rūšims pritaikyti gyvūnų gerovės standartai ir pažadas iki 2027 m. pabaigos parengti teisėkūros projektą, laukiama artimiausiomis dienomis po Velykų.
M. Moseris, stebėdamas situaciją iš Esekso, prognozavo, kaip šis laikotarpis gali būti prisimintas ateityje.
„Kai ateities kartos atsigręš atgal, jos klaus: ar mes tikrai laikėme gyvūnus mažuose narvuose ir skerdėme juos dėl produkto, kurio mums nereikia? Tie, kurie turėjo galimybę veikti, bus vertinami“, – sakė jis.
