Vis mažiau žmonių skaito knygas: mokslininkai įspėja, kuo tai gali baigtis mūsų smegenims

Vis rečiau atsiverčiame knygą, o laisvalaikį vis dažniau praleidžiame slinkdami trumpus vaizdo įrašus telefone. Tyrimai rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius amerikiečių, kurie bet kurią dieną skaito knygą ar straipsnį, dalis sumažėjo apie 40 proc. Šis pokytis verčia kalbėti ne tik apie įpročių kaitą, bet ir apie naują – po raštingumo – visuomenės etapą.

Kas yra po raštingumo visuomenė?

Žurnalistė Rose Horowitz teigia, kad vyksta „didmeninis atsitraukimas nuo teksto“. Vis daugiau laiko sugaištame trumpiems vaizdo įrašams ir socialinių tinklų srautui, o ilgi, sudėtingi tekstai atsiduria paraštėse.

Pasak jos, komunikacijos priemonės keičia ne tik tai, ką skaitome ar žiūrime, bet ir kaip mąstome, bendraujame ir suvokiame politiką bei kultūrą. Kai politikus matome tik kelių sekundžių įrašuose, jų idėjos pralaimi emocijoms ir paprastoms, bet paviršutiniškoms žinutėms.

Smegenys, ekranai ir dėmesio „nulaužimas“

Švedų psichiatras Andersas Hansenas primena, kad skaitymas – istoriškai labai naujas įgūdis. Raštas atsirado prieš maždaug 5 000 metų, todėl smegenys neturi natūralaus „skaitymo centro“ – tai gebėjimas, kurį išsiugdome tik nuolat praktikuodamiesi.

Jo teigimu, būtent dėl to skaitymas yra trapus ir gali silpti, jei jį išstumia kitos veiklos. Tyrimas Karolinskos institute parodė, kad paaugliai, daug laiko leidžiantys socialiniuose tinkluose, ilgainiui praranda gebėjimą susikaupti, o tokio poveikio neturėjo nei televizija, nei kompiuteriniai žaidimai.

Hansenas pabrėžia, kad socialinių tinklų dizainas remiasi mūsų evoliuciškai susiformavusiu polinkiu nuolat skenuoti aplinką. „Mes tiek laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose ne todėl, kad taip mėgstame, o todėl, kad buvome nulaužti“, – sakė jis.

Kokios grėsmės ir ar yra vilties?

Kvailėjančios visuomenės scenarijus nėra tik distopinis filmo siužetas. Per pastarąjį šimtmetį vidutinis intelekto koeficientas kilo, nes daugiau skaitėme ir ilgiau mokėmės. Jei skaitymo mažėja, Hanseno manymu, šis augimas gali apsiversti atgal – tai taptų milžinišku socialiniu eksperimentu su aštuoniais milijardais dalyvių.

Europos tyrimai rodo, kad pastaruosius 25 metus prastėja mokinių skaitymo supratimas, o nuosmukis ypač paspartėjo per pastaruosius septynerius metus. Tai sutampa su sprogstamu socialinių tinklų augimu.

Tačiau vis garsiau girdisi ir atsakas. Apklausos Švedijoje rodo, kad daugiau kaip 80 proc. jaunų žmonių norėtų skaityti daugiau, bet jaučia, jog negali atsiplėšti nuo ekranų. Jungtinėje Karalystėje beveik pusė paauglių prisipažino kartais svajojantys apie pasaulį be interneto.

Horowitz pastebi, kad Z kartai patinka vinilinės plokštelės ir popierinės knygos – tarsi priešnuodis skaitmeninei, greitai išnykstančiai realybei. Vis dėlto, kad situacija keistųsi iš esmės, reikės ne vien nostalgijos.

„Turime priimti kitokį sprendimą nei tie, kurie apleido Aleksandrijos biblioteką – suvokti, kad skaitymas yra per daug brangi praktika, kad ją tyliai pamestume“, – sakė Horowitz.

Sprendimas, ar išsaugosime gilaus skaitymo įprotį, vyksta ne tik politiniu ar reguliaciniu lygmeniu. Jis prasideda nuo mažų kasdienių pasirinkimų – ką darome tada, kai užverčiame ekraną ir akimirkai sustojame prieš nuspręsdami, ką įsijungsime toliau.