Vis daugiau laiko prie ekranų: mokslininkai perspėja, kokią kainą už tai moka mūsų smegenys

Skaityti atrodytų taip pat natūralu kaip kalbėti, tačiau neurologai vis aiškiau rodo priešingai. Kalba atsirado per šimtus tūkstančių metų, o raštas – palyginti vakar, tad skaityti gimstame nemokėdami. Šį gebėjimą smegenys turi išmokti, perorganizuodamos jau egzistuojančias sistemas.

Skaitymo gebėjimas šiandien tampa dar svarbesnis, nes vis daugiau laiko praleidžiame prie ekranų. Kintanti medijų aplinka tiesiogiai veikia, kaip veikia mūsų dėmesys, atmintis ir kritinis mąstymas, o kartu – ir demokratinių visuomenių kokybė.

Raštas – naujokas evoliucijoje

Žmogaus smegenys gimsta pasirengusios matyti, girdėti ir kalbėti, tačiau nėra jokio iš anksto sukurto „skaitymo centro“. Evoliucijos požiūriu paprasčiausiai nespėjome jo „užsiauginti“ – raštui tėra keli tūkstančiai metų, o tai akimirka, palyginti su kalbos istorija.

Todėl išmokstant skaityti, smegenys „perdarbina“ jau esamus regionus. Pasitelkiami regos centrai, atpažįstantys formas, klausos ir kalbos sritys, susiejančios ženklus su garsais ir reikšmėmis, taip pat dėmesio, emocijų ir atminties tinklai. Skaitymas yra visasmegeninis procesas, susijęs su visais keturiais žievės skiltimis.

Nuo dantiraščio iki abėcėlės

Vienos ankstyviausių žinomų rašto sistemų – šumerų dantiraštis, atsiradęs apie 3 300 metų prieš mūsų erą. Panašiu metu Egipte imta kurti hieroglifus. Iš pradžių tai buvo itin konkretūs simboliai, skirti apskaitai ir valdžios poreikiams, tačiau ilgainiui jie tapo vis labiau abstrahuoti.

Bėgant šimtmečiams, simboliai paprastėjo ir standartizavosi, kol virto raidėmis ir ženklais, kuriuos atpažįstame šiandien. Kuo labiau plito raštas, tuo labiau smegenys skirtinguose žemynuose „prisitaikė“ prie šių sistemų. Tyrimai rodo, kad nuolatinė skaitymo praktika keičia ne tik smegenų aktyvumą, bet ir jų struktūrą bei jungtis.

Skirtingos kalbos – skirtingi smegenų keliai

Viena iš įdomiausių įžvalgų: smegenų skaitymo tinklas priklauso nuo rašto tipo. Pavyzdžiui, kinų kalba naudoja logografinę sistemą – kiekvienas ženklas dažniausiai žymi žodį ar idėją, o ne atskirą garsą, kaip raidžių abėcėlėse.

Neurologiniai tyrimai rodo, kad mokantis logografinio rašto labiau įsijungia sritys, atsakingos už vaizdinę atmintį ir vizualinę asociaciją. Tuo tarpu mokantis abėcėlinės kalbos, tokios kaip anglų ar lietuvių, didesnis krūvis tenka garsų analizei ir fonologiniam apdorojimui.

Vienas garsus klinikinis atvejis tai patvirtina. Dvikalbis žmogus, mokėjęs ir kinų, ir anglų kalbas, po stipraus insulto prarado gebėjimą skaityti kiniškus rašmenis, tačiau jo anglų kalbos skaitymo įgūdžiai liko beveik nepažeisti. Tai rodo, kad skirtingos rašto sistemos smegenyse remiasi iš dalies skirtingais tinklais.

Kodėl skaitydami „jaučiame“ herojų skausmą

Gilus skaitymas veikia ne tik pažintines, bet ir jutimines sistemas. Kai romane aprašomas skausmas ar pykinimas, organizmas neretai reaguoja fiziškai – širdis plaka greičiau, pilve atsiranda įtampa, kvėpavimas pakinta.

Tai susiję su tokiais regionais kaip priekinė insula. Ši sritis dalyvauja reguliuojant vidaus organų veiklą, susijusią su pykinimu ar skausmu, bet tuo pat metu ji svarbi ir empatijai. Todėl skaitydami nelyginant „sudarome sutartį“: leidžiame smegenims laikinai įsijausti į kito žmogaus būseną ir net ją fiziškai atkartoti.

Toks įsijautimas, anot mokslininkų, yra vienas iš būdų, kaip skaitymas ilgainiui ugdo emocinį intelektą, gebėjimą suprasti kitų perspektyvas ir mažina polinkį stereotipams.

Ekranai ir išsiblaškęs skaitytojas

Per pastaruosius du dešimtmečius skaitymo aplinka iš esmės pasikeitė. Vis dažniau tekstą vartojame telefonuose ir planšetėse, o tai dažnai reiškia pasyvų slinkimą, nuolat pertraukiamą pranešimų ir kitų programų.

Tyrimai rodo, kad ekranuose žmonės linkę ne skaityti nuosekliai, o skenuoti tekstą. Skaitant fragmentiškai, smegenys mažiau gilinamasi į argumentus, silpnėja informacijos įsiminimas, esame labiau pažeidžiami klaidinančios ar melagingos informacijos.

Akademiniai darbai taip pat fiksuoja, kad ankstyvas ir intensyvus vaikų mobiliųjų telefonų naudojimas siejamas su prastesniais pasiekimais mokykloje ir silpnesne dėmesio kontrole. Kuo daugiau laiko aštuonmečiai praleidžia prie ekranų, tuo prastesni jų vykdomųjų funkcijų ir mokymosi rezultatai.

Kaip padėti vaikams skaitmeniniame pasaulyje?

Mokslininkai pabrėžia, kad problema nėra pats skaitmeninis turinys. Kontroliuojamas, mokymuisi skirtas ekranų naudojimas gali būti naudingas – svarbu, kad jis nepakeistų gilaus, susitelkusio skaitymo ir gyvo bendravimo.

Tėvams ir mokytojams siūloma grįžti prie paprastų, bet veiksmingų principų: kasdien skaityti vaikams, skaityti kartu ir patiems rodyti pavyzdį. Ne mažiau svarbu kurti namų aplinką, kurioje knygos yra lengvai pasiekiamos ir savaime suprantama rutinos dalis.

Šeimos skaitymo ritualai, ramus laikas be ekranų ir pokalbiai apie tai, ką perskaitėme, padeda vaikams treniruoti dėmesio išlaikymą ir kritinį mąstymą. Tai tampa savotišku priešnuodžiu nuolatiniam skaitmeniniam dirgiklių srautui.

Gilus skaitymas ir demokratija

Gilus, susitelkęs skaitymas nėra vien asmeninis pomėgis. Tai gebėjimas, nuo kurio priklauso, kaip visuomenė supranta sudėtingus klausimus, vertina informaciją ir priima sprendimus. Be kritinio skaitymo sunku atsirinkti, kam patikėti viešajame diskurse.

Skaitydami ne tik plečiame žinias, bet ir keičiame pačias smegenis – stipriname ryšius tarp skirtingų jų regionų, laviname empatiją ir vaizduotę. O keičiantis smegenims, ilgainiui keičiamės mes patys ir mūsų santykis su kitais žmonėmis.

Todėl investicija į vaikų ir suaugusiųjų skaitymo įpročius – tai ne nostalgija popierinėms knygoms, o ilgalaikė investicija į kritiškai mąstančią, atsparesnę manipuliacijoms visuomenę. Nuo to, kaip mokame skaityti ir kokį skaitymą skatiname, priklauso ir tai, kokią ateitį kuriame.