Švedų testai atskleidė labiausiai rūdijančius automobilius: kurių markių geriau vengti?

Korozija automobiliui dažnai tampa ne kosmetine bėda, o realiu nuosprendžiu: rūdys ardo slenksčius, dugną, arkų briaunas ir konstrukcinius mazgus, nuo kurių priklauso kėbulo standumas bei saugumas avarijos metu. Skirtingai nei daugumą mechaninių gedimų, įsisenėjusios korozijos pašalinimas neretai kainuoja neproporcingai brangiai, o rezultatas būna laikinas.

Šį klausimą daugiau nei tris dešimtmečius sistemingai analizuoja Švedijos automobilių žurnalas Vi Bilägare, bendradarbiaujantis su Stokholmo tyrimų bendrove „Rostskyddsmetoder“. Skandinavijoje, kur žiemą keliuose gausiai naudojamos druskos ir automobiliai dažnai važinėja šlapiomis dangomis, antikorozinė apsauga laikoma vienu svarbiausių ilgaamžiškumo kriterijų.

Reitingai sudaromi remiantis nepriklausomais bandymais: vertinama ne tik tai, ką mato vairuotojas, bet ir sunkiai pasiekiamos vietos. Specialistai endoskopu apžiūri uždarus profilius, ieško dažų pažeidimų, tikrina siūles, mastikų būklę, drenažo angų išdėstymą ir tai, ar vanduo iš kėbulo ertmių pasišalina taip, kaip numatyta gamykloje.

Kas lemia, ar automobilis rūdys?

Ekspertų vertinime svarbi ne viena detalė, o visa apsaugos sistema: cinkavimas, chemijos sluoksniai, vaško ar mastikos padengimas, siūlių sandarinimas ir konstrukcijos sprendimai. Net geri dažai nepadės, jei uždarose ertmėse ilgai laikysis drėgmė, o drenažo kanalai bus suprojektuoti taip, kad purvas juos greitai užkimštų.

Skirtingi gamintojai renkasi nevienodą filosofiją. Bandymuose dažnai pabrėžiama, kad dalis gamintojų labiau remiasi cheminėmis dangomis dažymo etape, o kiti daugiau dėmesio skiria uždarų profilių užpildymui vašku ir cinkavimui, kuris paprastai geriau atlaiko mechaninius pažeidimus nuo akmenukų ar smėlio.

Naujesnių automobilių paradoksas

Nors šiuolaikiniai automobiliai iš pirmo žvilgsnio atrodo geriau apsaugoti, problemų gali pridėti konstrukcinės detalės, skirtos aerodinamikai ir triukšmo izoliacijai. Plastikinės apdailos, dugno skydai ar filcinės garso izoliacijos elementai kartais sulaiko drėgmę ir nešvarumus, o tai sudaro palankias sąlygas korozijai vystytis nepastebimai.

Dėl šios priežasties papildoma antikorozinė apsauga daugeliui vairuotojų tampa racionaliu sprendimu, ypač jei automobilis eksploatuojamas žiemą, dažnai važiuojama žvyrkeliais arba planuojama transporto priemonę išlaikyti ilgiau. Specialistai pabrėžia, kad kokybiška apsauga paprastai apima ir paslėptų zonų apdorojimą, o tai dažnai neįmanoma neardant dalies apsauginių apdailų.

Ką rodo švedų reitingai?

Pagal Vi Bilägare ir „Rostskyddsmetoder“ vertinimus, gamintojų vidurkis siekia apie 3,1 balo iš 5. Tarp pastebėjimų minima, kad kai kurie plačiai su ilgaamžiškumu siejami prekių ženklai ne visada viršija vidurkį, o dalies gamintojų apsaugos lygis skiriasi priklausomai nuo modelio, kėbulo tipo ir gamybos metų.

Švedai skelbia duomenis ir apie senesnius, net 15 ar 20 metų automobilius, todėl reitingai tampa naudingi ne tik naujo, bet ir naudoto automobilio pirkėjams. Vis dėlto pabrėžiama, kad galutinį rezultatą lemia ir eksploatacijos sąlygos bei priežiūra: reguliarus dugno plovimas žiemą, drenažo kanalų švara ir laiku sutvarkyti dažų pažeidimai gali pastebimai pristabdyti korozijos progresą.

„Rūdys dažnai prasideda ten, kur vairuotojas jų nemato, todėl svarbiausia yra ne blizgantis kėbulas, o tai, kas vyksta slenksčių, siūlių ir uždarų profilių viduje“, – sakė korozijos tyrimų specialistai.