Pokario Lietuvoje partizanai ryžosi tam, kas atrodė neįmanoma: Merkinės mūšio istorija stebina iki šiol

Pokariu Lietuvą ištiko nauja tragedija. Pasitraukus nacių okupantams, šalį užgriuvo stalininis teroras: areštai, trėmimai, prievartinė mobilizacija į sovietų kariuomenę ir sistemingas bet kokio pasipriešinimo malšinimas. Miškai tapo paskutine valstybės siena, kur traukėsi vyrai, atsisakę paklusti naujajai valdžiai.

Dzūkijos girių glūdumoje gimė ginkluotas pasipriešinimas, kurio tikslas buvo išsaugoti Laisvos Lietuvos viltį. Kiekviena diena partizanams virto kova už išlikimą, o kiekviena naktis galėjo būti paskutinė.

Merkinė po karo

Merkinė, vienas seniausių Dzūkijos miestelių, Antrajame pasauliniame kare buvo beveik nušluota nuo žemės paviršiaus. Buvo sunaikinta didžioji dalis pastatų, smarkiai sumažėjo gyventojų, o vietos žydų bendruomenė buvo faktiškai išžudyta.

1944 metais čia atvykęs mokytojas Juozas Vitkus prisiminimuose rašė, kad miestelis atrodė „tarsi miręs“, o gyvybės ženklą primindavo tik naktimis lojantys šunys. Po karo Merkinėje įsikūrė sovietų įgula: čia sutelkta NKVD vidaus kariuomenės kuopa, stribai ir tiltų per Nemuną bei Merkį apsaugos daliniai.

Miškas ir žmonės – partizanų atrama

Varėnos kraštas partizanų kovos istorijoje išsiskyrė tankiais miškais ir menka urbanizacija. Tai sudarė sąlygas kurtis stovykloms ir slėptuvėms, o svarbiausia – čia gyveno pasitikėjimu ir atvirumu pasižymintys žmonės.

Partizanų karas būtų trukęs gerokai trumpiau, jei ne paprastų kaimo gyventojų parama. Jie maitino kovotojus, perduodavo žinias, slėpė bunkerius ir dažnai tapdavo ryšininkais, rizikuodami ne tik savo, bet ir šeimų gyvybėmis.

Kelias į Merkinės mūšį

1944–1945 metais partizaninis karas dar buvo atviras ir gausus. Būriai dažnai stodavo į mūšius didelėmis grupėmis, kaip Kalniškės, Varčios ar Merkinės kautynėse. Būtent Merkinės mūšis priskiriamas pirmajai partizaninio karo fazei.

Sprendimą pulti Merkinę paskatino emocijos. Marcinkonių bataliono vado Šerno ir kitų Vanago bendražygių žūtis Mardasave tapo skaudžiu smūgiu. Vanagas kreipėsi į aukštesnį vadą Aleksandrą Grybiną Kazimieraitį ir paprašė leidimo surengti drąsią puolamąją operaciją prieš miestelyje įsitvirtinusias sovietų pajėgas.

Planui buvo būtina surinkti iki 200 partizanų, išvilioti dalį įgulos iš miestelio ir atkirti ryšius su Alytumi bei Druskininkais. Tam pasitelkti už Nemuno veikę Šarūno rinktinės būriai, kurie turėjo surengti pasalas ir sunaikinti aršiausius komunistus aplinkiniuose kaimuose.

Puolimas ir pasekmės

Mūšį pradėjo Šarūno rinktinės vado Siaubo vyrai, mėginę užimti tiltą per Nemuną. Tuo pat metu Vanago vadovaujami partizanai rogėmis artėjo prie miestelio ir, pasinaudoję netikėtumu, įsiveržė į Merkinę iš Kauno gatvės pusės.

Buvo užimtas valsčius, paštas, milicija, kalėjimas, sunaikinti okupacinės valdžios dokumentai ir paimti ginklai. Tačiau nepavyko iki galo atkirsti telefono linijų, todėl iš Alytaus netrukus atvyko pastiprinimas.

Vanago atsiminimuose minimos bent keturios žuvusios ir viena sunkiai sužeista partizano gyvybė, nors realūs nuostoliai, tikėtina, buvo didesni. Sovietų ataskaitose skelbiama, kad esą žuvo iki 20 partizanų, o per vėlesnes šukavimo operacijas buvo suimta apie 100 vietos gyventojų ir dešimtys nužudyta.

Nors Merkinės mūšis nepakeitė karo baigties, jis tapo vienu ryškiausių partizanų ryžto simbolių. Vanagas rašė, kad po mūšio vyrai išsiskirstė „labai geros nuotaikos“: jie jautė, kad gali ne tik gintis miškuose, bet ir suduoti skaudų smūgį okupantui jo pačio valdomoje teritorijoje.

Šiandien, kai informaciniame kare vis dar mėginama partizanus vaizduoti banditais, Merkinės mūšis primena esminę tiesą: Lietuvos laisvė buvo ginama sąmoningai ir už ją sumokėta gyvybių kaina.