Lietuvoje senatvė vis dar dažnai reiškia ne atsipalaidavimą po dešimtmečių darbo, o išgyvenimo kovą. Nors viešojoje erdvėje netrūksta gražių pažadų apie orios senatvės garantijas, realybėje tūkstančiai senjorų kas mėnesį stovi eilėse prie vaistinių, skaičiuoja centus prekybos centre ar tiesiog nusprendžia šildymą įsijungti tik per šalčius.
Statistika rodo, kad didelė dalis pensininkų gyvena žemiau ar arti skurdo ribos, tačiau valdžios reakcija – dažnai tik kalbos.
Tuo pačiu metu politinėje darbotvarkėje nuolat kartojamos frazės apie „prioritetus vyresnio amžiaus žmonėms“, rengiami planai, kuriami fondai, numatomi papildomi priedai prie pensijų. Visgi, daugelis senjorų jau seniai nebetiki žodžiais, juos domina ne kalbos, o faktai: ar pagerėjo jų buitis? Ar pakanka vaistams, šilumai ir maistui?
Ar valstybė iš tiesų juos laiko vertingais visuomenės nariais? Kyla pagrįstas klausimas – ar mūsų senatvė svarbi tik rinkimų metu, kai reikalingi balsai, o po to pamirštama iki kitų pažadų?
Kai tenka rinktis tarp vaistų ir maisto
Lietuvos pensininkai dažnai priversti rinktis tarp būtinybių: vieną mėnesį – vaistai, kitą – šiluma. Kai vidutinė senatvės pensija siekia apie 600–700 eurų, o pragyvenimo kaštai nuolat auga, tokie pasirinkimai tampa neišvengiami.
Vaistai, kuriuos būtina vartoti kasdien, dažnai atima 100 ar net 200 eurų iš mėnesio biudžeto. Jei dar reikia sumokėti už būsto komunalines paslaugas, lieka labai nedaug.
Be to, daugelis senjorų neturi artimųjų, galinčių padėti, o kai kurie gyvena vienkiemių namuose, kuriuose iki artimiausios parduotuvės ar vaistinės – kelios dešimtys kilometrų.
Net ir turint automobilį, reikia degalų, o transporto priemonės dažnai senos, reikalaujančios remonto. Apie socialinį gyvenimą, kultūrinius renginius ar keliones daugelis net nesvajoja – visas dėmesys sutelktas į fizinį išlikimą.
Politiškai naudingi pažadai, mažai veikiantys realybę
Kiekviena politinė partija žino – senjorai yra ištikimiausi rinkėjai. Jie balsuoja aktyviausiai, domisi politika, vertina tradicines vertybes.
Todėl kiekvienų rinkimų metu pasigirsta pažadai apie didesnes pensijas, papildomas kompensacijas, „orios senatvės“ programas. Kai kurie jų net įgyvendinami – pridedami keliolika eurų, skelbiama apie „rekordinį pensijų augimą“.
Tačiau senjorai vis geriau supranta, kad tai dažnai – kosmetiniai pakeitimai. Jei tuo pačiu metu brangsta maistas, vaistai, paslaugos ir būsto išlaikymas, keli papildomi eurai nepadeda.
Ypač kai kalbama apie žmones, kurių darbo stažas siekia 30–40 metų, bet jų pensija vis dar artima skurdo ribai. Politikų kalbose šie žmonės – „valstybės pamatas“, „nusipelnę orios senatvės“, bet realybėje – pamiršti šešėlyje.
Senatvė – išbandymas, ne privilegija?
Vyresnio amžiaus žmogaus gyvenimas Lietuvoje vis dar labiau primena išbandymą nei atlygį už ilgus darbo metus. Psichologinis nuovargis, socialinė izoliacija ir nuolatinis finansinis nerimas daugybei senjorų tampa kasdienybe.
Net tie, kurie teoriškai gauna „normalią“ pensiją, vis tiek jaučia neužtikrintumą dėl rytojaus: ar nesuges katilas? Ar užteks pinigų vaistams? Ar ateinantį mėnesį nebus kokio naujo mokesčio?
Neretai vienintelis senjorų šviesulys – tai kaimynų pagalba, artimųjų dėmesys ar bendruomenės renginiai. Tačiau ir šių vis mažėja, ypač regionuose, kurie nyksta dėl emigracijos ir demografinių pokyčių. Tokiu būdu senjorai ne tik gyvena sudėtingai, bet ir jaučiasi atskirti nuo likusios visuomenės.
Ką galime padaryti – ne tik valstybė, bet ir kiekvienas iš mūsų
Nors pirmiausia atsakomybė tenka valdžios institucijoms, atsakomybės neturėtų vengti ir visuomenė. Pirmiausia reikia pradėti nuo požiūrio. Senatvė neturi būti suvokiama kaip našta.
Tai gyvenimo etapas, kuriame žmogus vis dar turi ką pasakyti, ką duoti ir ko išmokyti. Deja, Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės neretai laikomi nereikalingais – tai atsispindi tiek darbe, tiek viešajame gyvenime.
Reikia kalbėti ne tik apie pensijų dydžius, bet ir apie tai, kaip sukurti sistemą, kurioje žmogus galėtų jaustis saugus ir reikalingas iki pat gyvenimo pabaigos. Tai reiškia, kad kokybišką sveikatos priežiūrą, prieinamą transportą, socialines paslaugas, bet ir paprastą žmogišką pagarbą.
Klausimas be aiškaus atsakymo
Ar mūsų senatvė bus svarbi tik tol, kol dar turime jėgų balsuoti? Ar tik tol, kol esame politikų dėmesio centre prieš rinkimus? O gal metas pagaliau permąstyti, ką reiškia „valstybės rūpestis“ – ne žodžiais, o veiksmais.
Nes kiekvienas senjoras šiandien – tai mes rytoj. Ir kiekvienas mūsų nori vieno: orios, saugios, pagarba paremtos senatvės. Ar tai per daug prašyti?
