Atidarydama koncertą, renginio vedėja Raimonda Sližienė pasidžiaugė, kad Šiaulių miesto savivaldybės palaikoma koncertinė įstaiga, įkvėpta Maestro Vilhelmo Čepinskio iniciatyvos, turėjo išskirtinę galimybę į miestą pakviesti tokio masto asmenybę.
Ji pabrėžė, kad vakaro svečias visoje Europoje pripažįstamas kaip unikalus muzikos tyrėjas, kurio interpretacijos išsiskiria giliu XIX a. tradicijų išmanymu, ypatingu dėmesiu istoriniam tempui bei intelektualia vidine įtampa. Pasak vedėjos, tai atlikėjas, kurio meninė kalba meistriškai sujungia akademinį tikslumą ir itin gyvą, emocionalų santykį su muzika.
Raimonda Sližienė atskleidė ir gražią šio vakaro užkulisių detalę – jau ne vienerius metus Bernhardą Ruchti ir Vilhelmą Čepinskį sieja kūrybinė bendrystė. Menininkai nuolat keičiasi įžvalgomis, siūlo vienas kitam įvairiausias interpretacijas, o ši dviejų išskirtinių kūrėjų draugystė virsta aukščiausios prabos rezultatu, Šiauliams dovanojančiu pasaulinio lygio klasikinės muzikos šventę.
Pirmoje koncerto dalyje Bernhardas Ruchti solo atliko dvi iškiliausias fortepijono repertuaro viršūnes. Susikaupusią publiką užbūrė Ludwigo van Beethoveno Sonata E-dur, op. 109, kurioje filosofinė ramybė persipynė su novatoriška muzikos kalba.
Kontrastą sukūrė temperamentinga Franzo Liszto „Vengrų rapsodija Nr. 1“ – kūrinys, reikalaujantis ne tik nepriekaištingos technikos, bet ir gyvo, emocionalaus santykio su muzika, kurį pianistas perteikė su ypatingu polėkiu.
Antroji vakaro dalis buvo skirta vienam gražiausių Wolfgango Amadeus Mozarto opusų – Fortepijoniniam koncertui Nr. 20 d-moll. Dramatiškas ir emociškai sodrus kūrinys virto jautriu dialogu tarp pianisto ir Šiaulių miesto simfoninio orkestro „Camerata Solaris“, kurį meistriškai suvienijo dirigentas Vilhelmas Čepinskis.
Vakaro kulminacija ir jautri pabaiga
Vakaro kulminacija tapo nuoširdi padėka – skambant garsioms ovacijoms, į publiką kreipėsi Maestro Vilhelmas Čepinskis. Dėkodamas merui ir gausiai susirinkusiems klausytojams, jis pabrėžė, kad toks publikos palaikymas muzikantams yra pati didžiausia dovana.
Pabaigai Maestro parengė dar vieną staigmeną – paprašė savo bičiulio Bernhardo Ruchti atlikti paties pianisto sukurtą kompoziciją „Vėjo daina Nr. 2“. Šis kūrinys tapo jautriu ir šviesiu vakaro akcentu, dar kartą patvirtinusiu, kad tikra kūrybinė bendrystė ir aukščiausio lygio meistriškumas randa tiesiausią kelią į kiekvieno klausytojo širdį.
