Šiaulių turizmas turi potencialą: išskiria nišas ir netikėtas patirtis keliautojams
Turizmo sociologas dr. Darius Liutikas sako, kad Šiaulių turizmo perspektyvos išlieka palankios, ypač dėl nišinių krypčių, kurios mieste turi aiškų potencialą. Pasak jo, Šiauliai išsiskiria muziejų turizmo, religinio turizmo objektais ir gebėjimu pasiūlyti patirtis, kurios gali sudominti tiek vietos, tiek užsienio keliautojus.
„Palyginus su kitais miestais, Šiauliai turi daug nišinio turizmo, pavyzdžiui muziejų turizmo, taip pat religinio turizmo objektų, todėl perspektyvos turizmui yra labai šviesios“, – sakė dr. D. Liutikas.
Jis pabrėžia, kad miesto žinomumą formuoja ne tik atskiri objektai, bet ir nuoseklus pasakojimas apie vietą. Tokį pasakojimą sustiprina ir tarptautinis matomumas, kai Šiaulių pavyzdžiai aptariami platesniame turizmo, piligrimystės ir kultūros paveldo kontekste.
Ar Šiauliams reikėtų siauruko?
Dr. D. Liutikas jau penkerius metus vadovauja VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, organizuojančiai turistines keliones siauruoju geležinkeliu nuo Panevėžio iki Rubikių Anykščių rajone. Istoriniai geležinkeliai, pasak jo, daugelyje Europos šalių laikomi atskira turizmo traukos forma, turinčia ir ištikimą auditoriją.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad yra keliautojų grupė, kuri specialiai planuoja maršrutus tam, kad aplankytų ir išbandytų kuo daugiau siaurųjų geležinkelių Europoje. Lietuvoje veikiantis siaurukas, kurio bendras ilgis siekia 68 km, dėl to tampa reikšmingu traukos tašku, nors viso maršruto vienu reisu įveikti ne visada įmanoma.
Vis dėlto idėja atkurti panašią infrastruktūrą Šiauliuose, kur istoriškai veikė Gubernija Biržai siaurasis geležinkelis, jo vertinimu, turėtų būti svarstoma labai pragmatiškai. Geležinkelio paveldo integracija į miesto turizmo koncepciją reikalautų aiškaus ekonominio skaičiavimo, ilgalaikio finansavimo ir suderinimo su kitais prioritetais, nes infrastruktūra, technika ir priežiūra yra brangios.
„Kai man sako, kad reikia atkurti siaurukus Biržuose, Pakruojyje, atsakau, jog pirma išsaugokime tą, kurį turime“, – teigė dr. D. Liutikas.
Nuo kalėdinio traukinio iki pirties ant bėgių
Vadovaudamas įstaigai dr. D. Liutikas akcentuoja, kad turizmo produktui šiandien vis labiau reikia ne vien pervežimo, o aiškios patirties. Tarp jo įvardijamų programų yra kalėdinis siaurukas, kai keliaujama su šventine programa, papuoštu traukiniu, o stotyse lankytojus pasitinka teminės veiklos.
Kita kryptis yra gastronominės kelionės, kai sustojimų metu derinami ragavimai, pasakojimai apie vietos patiekalų kilmę, geležinkelio istoriją ir regiono savitumą. Pasak jo, programos derinamos ir prie sezoninių švenčių, rengiamos teminės kelionės, gimtadieniai, gegužinės.
Didžiausio išskirtinumo pavyzdžiu jis įvardija važiuojančią pirtelę, kur kelionės metu galima pasikaitinti ar pasilepinti kubile. Tokios patyriminės paslaugos, jo vertinimu, atliepia lėtojo ir regioninio turizmo bangą, kuri stiprėja visoje Europoje, kai keliautojai vis dažniau renkasi ne kuo greitesnį maršrutą, o kokybišką laiką ir autentišką aplinką.
Siauruko judėjimo tempas tam palankus ir natūraliai kuria lėtojo turizmo patirtį. Maksimalus greitis siekia 30 km per valandą, o realus važiavimo greitis dažniausiai yra apie 20 25 km per valandą, todėl kelionėje daugiau erdvės kraštovaizdžiui ir pačiam procesui.
Įstaigos duomenimis, per metus sulaukiama daugiau kaip 25 000 keleivių, kai prieš penkerius metus jų buvo apie 13 000. Pajamos, pasak dr. D. Liutiko, augo 2,5 karto, tačiau infrastruktūros išlaikymas toliau reikalauja didelių investicijų. Jis taip pat atkreipia dėmesį į informacijos sklaidą, nes gyventojų apklausos rodo, kad apie 40 proc. žmonių vis dar nėra girdėję apie siauruką.
Piligrimystė keičiasi, bet Kryžių kalnas išlieka traukos centru
Dr. D. Liutikas yra vienas iš piligrimystės ir religinio turizmo tyrimų pradininkų Lietuvoje, taip pat piligriminio maršruto Malonių kelias kūrėjas. Maršrutas apima Šiaulių miestą, Raseinių, Kelmės ir Šiaulių rajonus, o tokios iniciatyvos, jo teigimu, padeda religinį paveldą pristatyti ne kaip pavienius objektus, o kaip nuoseklią kelionę.
Vertindamas infrastruktūrą piligrimams Lietuvoje, jis ją vadina pakankama, nors kai kur dar trūksta žymėjimo ir informacijos. Užsienio keliautojams papildomą paskatą galėtų suteikti parodomieji žygiai ir aktyvesnės programos, kurios padėtų atrasti maršrutus praktiškai.
Kryžių kalną dr. D. Liutikas įvardija kaip vieną ryškiausių traukos taškų, sutraukiantį lankytojus iš viso pasaulio, tačiau pabrėžia, kad viešinimo niekada nebūna per daug. Jo teigimu, religinis turizmas vis dažniau persipina su kultūriniu ir patyrimų turizmu, o į piligrimines keliones žmonės leidžiasi dėl skirtingų priežasčių.
„Esu atlikęs sociologinį tyrimą, kuris parodė, kad trečdalis piligrimų keliauja dvasinių religinių motyvų vedini, trečdalis keliauja dėl laisvalaikio praleidimo, o dar trečdalis piligrimystę traktuoja kaip vidinių pokyčių ritualą“, – sakė dr. D. Liutikas.
Tarptautinis kontekstas, pasak jo, rodo milžiniškus religinio judėjimo mastus. Jis mini pavyzdžius iš Filipinų, kur Nazariečio procesijoje Maniloje dalyvauja milijonai žmonių, ir iš Indijos, kur Kumbha Mela šventės metu per 45 dienas susirenka šimtai milijonų dalyvių. Tokie renginiai, jo vertinimu, padeda geriau suprasti, kodėl piligrimystė išlieka globaliu reiškiniu, nors motyvų spektras plečiasi.
