Psichoaktyvios medžiagos nėra šiuolaikinis reiškinys: nauji atradimai atskleidė tūkstantmečių istoriją

Psichoaktyvios medžiagos dažnai siejamos su šiuolaikinėmis vakarėlių kultūromis, tačiau archeologiniai radiniai rodo visai kitokį vaizdą. 

Nuo Ispanijos urvų iki Amazonės džiunglių aiškėja, kad žmonijos santykis su svaiginančiais augalais ir gėrimais yra toks pat senas, kaip ir pati civilizacija.

Gyvūnai ir seniausi žmogaus eksperimentai

Dar iki pirmųjų miestų atsiradimo psichoaktyvias medžiagas atrado ne tik žmonės. Stebėta, kad Sibiro elniai sąmoningai ėda haliucinogeninius grybus, katės eina iš proto dėl katžolės, o delfinai žaidžia su nuodingomis pūsliažuvėmis, siekdami lengvo apsvaigimo būsenos.

Psichofarmakologas Ronaldas Siegelis, tyręs šį reiškinį dešimtyse rūšių, siūlo jį laikyti baziniu gyvūnų poreikiu – greta alkio, troškulio ir dauginimosi. Tai leidžia manyti, kad ir ankstyvieji žmonės veikė pagal seną biologinį instinktą.

Ritualai, religija ir seniausias alus

Vienas naujausių radinių – 3 000 metų senumo urvas Menorkoje, kur žmogaus plaukuose aptikta naktinių šeimos augalų alkaloidų. Tai rodo reguliarius ir stiprius haliucinogenų vartojimo ritualus, greičiausiai šamanų praktikas laidotuvių apeigose.

Kinijoje rasti 4 600 metų senumo indai su kanapių pėdsakais, susiję su laidojimo apeigomis ir muzika. Amerikoje anglies metodu datuoti pejotlio kaktuso gabalėliai siekia apie 6 000 metų, o Meksikos akmeninėse skulptūrose vaizduojami haliucinogeniniai grybai liudija gilią jų religinę reikšmę.

Ne mažiau iškalbinga ir alkoholinė tradicija. Kinijos Jiahu vietovėje aptikti 9 000 metų senumo fermentuoto ryžių, medaus ir vaisių gėrimo pėdsakai. Izraelio Rakefeto oloje natufai jau prieš 13 000 metų virė primityvų alų, galbūt specialiai ritualams.

„Apsvaigusios beždžionės“ hipotezė ir šiuolaikinis mokslas

Kontroversiškiausia idėja – Terence’o McKennos „apsvaigusios beždžionės“ hipotezė, teigianti, kad reguliarus psilocibino vartojimas galėjo prisidėti prie spartaus žmogaus smegenų vystymosi. Dauguma evoliucijos biologų šią versiją vertina kritiškai, tačiau ji atkreipė dėmesį į galimą grybų ir sąmonės sąveiką.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad psilocibinas ir kiti junginiai skatina neuroplastiškumą ir gali padėti gydyti depresiją ar potrauminį streso sutrikimą. Paradoksalu, tačiau laboratorijose iš naujo atrandama tai, ką senovės kultūros jau tūkstantmečius naudojo religijai, gydymui ir bendruomenės ryšiui stiprinti.

Vis daugiau įrodymų rodo, kad troškimas keisti sąmonę nėra civilizacijos ydą liudijantis nukrypimas. Tai – viena iš seniausių ir universaliausių žmogaus patirčių, lydėjusi mus nuo pirmųjų urvų šešėlių iki šiuolaikinių klinikų.