Prarijote kramtomąją gumą? Gydytojai atskleidė, kas iš tikrųjų vyksta jūsų organizme

Kramtomoji guma – viena labiausiai paplitusių kasdienių prekių pasaulyje, tačiau apie ją žinome stebėtinai mažai. 

Dažniausiai girdimas teiginys, kad praryta guma lieka skrandyje 7 metus, yra medicininis pramanas, bet tikroji istorija – gerokai įdomesnė ir sudėtingesnė.

Kaip organizmas tvarkosi su guma?

Prarijus kramtomąją gumą, didžioji jos dalis – saldikliai, kvapiosios medžiagos, minkštikliai ir konservantai – ištirpsta ir pasisavinami per kelias minutes. Ta pati priežastis lemia, kad skonis „išsenka“: jį paprasčiausiai absorbuoja organizmas.

Lieka vadinamoji gumos bazė, kuri žmonių fermentams yra neįveikiama. Vis dėlto tai nereiškia, kad guma lieka skrandyje. Žarnynas turi mechanizmą, vadinamą migruojančiu motoriniu kompleksu – stiprių bangų sistemą, kuri tuščiu skrandžiu kas pusantros valandos tarsi „iššluoja“ nevirškinamas daleles į priekį.

Tyrimai rodo, kad įprastas maistas skrandyje užsibūna iki 2 valandų, o nevirškinami žymekliai – apie 5 valandas. Visas prarytos gumos kelias per virškinamąjį traktą dažniausiai trunka 1–2 dienas, o endoskopiniai tyrimai neranda metų senumo gumos likučių.

Kur slypi tikroji rizika?

Nors 7 metų mitas klaidingas, gydytojai fiksuoja realias komplikacijas, ypač vaikams. Medicinos literatūroje aprašyti atvejai, kai mažamečiai kasdien ryja gumą ir žarnyne formuojasi vadinamieji bezoarai – kieti gumos kamščiai, sukeliantys lėtinį vidurių užkietėjimą ir reikalaujantys intervencijos.

Dar pavojingesnės yra situacijos, kai guma patenka ne į stemplę, o į kvėpavimo takus. Yra aprašytų atvejų, kai vaikų bronchuose rasta gumos gabalėlių, kuriuos teko šalinti atliekant bronchoskopiją. Guma čia klastinga tuo, kad gali ne visiškai užkimšti kvėpavimo takus, o dirginti nervus ir sukelti patinimą bei spazmą.

Papildomą riziką kelia ir saldikliai. Sorbitolis dideliais kiekiais gali sukelti lėtinį viduriavimą ir svorio kritimą, o kitas dažnas saldiklis – ksilitolis – žmonėms laikomas naudingesniu dantims, tačiau šunims gali būti mirtinai pavojingas, nes sukelia staigų insulino šuolį ir hipoglikemiją.

Plastikas burnoje ir šiukšlėse

Nuo XX amžiaus vidurio dauguma gumos bazių gaminamos nebe iš natūralių sakų, o iš naftos chemijos produktų. JAV reglamentuose minimi polimerai, naudojami padangų kameroms, klijuose ar plastiko gamyboje, tačiau etiketėje visa tai slepiasi po dviem žodžiais „gum base“.

Pastaraisiais metais pasirodę tyrimai rodo, kad kramtant gumą į seiles gali būti išlaisvinamos mikroplastiko dalelės. Nors kol kas neaišku, kokią ilgalaikę žalą jos daro žmogui, žinoma, jog plastiko atliekos aplinkoje išlieka praktiškai amžinai.

Kramtomoji guma yra antra pagal dažnumą šiukšlė pasaulyje po cigarečių nuorūkų. Kai kurie miestai fiksuoja šimtus tūkstančių gumos gabalėlių ant vienos gatvės dangos, o Singapūras dėl milžiniškų valymo kaštų dar 1992 metais faktiškai uždraudė jos prekybą.

Netikėta nauda po operacijų

Įdomu tai, kad ta pati guma ligoninėse kartais tampa gydymo dalimi. Po pilvo ir žarnyno operacijų žarnynas gali „sustingti“, o tai prailgina gulėjimą ligoninėje. Tuomet pacientams skiriama kramtyti gumą – vadinamasis apsimestinis maitinimas siunčia signalą smegenims, kad prasideda valgymas, ir žarnynas greičiau atsinaujina.

Apibendrinant galima teigti, kad praryta kramtomoji guma iš organizmo pasišalina per porą dienų, tačiau nuolatinis jos rijimas, ypač vaikams, gali būti pavojingas. Tuo pačiu kiekvienas gabalėlis, išspjautas ant žemės, išliks aplinkoje dešimtmečius, todėl tikrasis klausimas neturėtų būti „ar ją praryti“, o kaip dažnai ir kaip atsakingai ją apskritai vartojame.