Per Lietuvą kasdien rieda tranzitiniai traukiniai, jungiantys Baltarusiją ir Karaliaučių. Daugumai tai – tiesiog fonas, eilinis maršrutas žemėlapyje. Tačiau tarnyboms tai – jautri, nuolat stebima arterija.
Po pernykščio incidento, kai iš tranzitinio traukinio iššokęs jaunas rusas paspruko ir galiausiai atsidūrė Suomijoje, situacija imta vertinti gerokai rimčiau. Vienas pabėgimas tapo signalu, kad spragų dar yra.
Dabar pareigūnai treniruojasi pagal niūriausius scenarijus – nuo konfliktų vagone iki organizuoto pabėgimo miesto teritorijoje. Klausimas paprastas, bet sudėtingas: ar esame pasiruošę?
Tranzitas per Lietuvą – ne Lietuvos traukiniai
Svarbu suprasti vieną detalę – tranzitiniai traukiniai į Karaliaučių nėra Lietuvos traukiniai. Kaip paaiškino „LTG grupės“ Verslo atsparumo vadovas Gediminas Šečkus, Lietuvos pusė sąstatus perima pasienyje su Baltarusija ir perduoda pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Vagonai priklauso „Rusijos geležinkeliams“, juose nedirba Lietuvos geležinkelių personalas. Tai reiškia, kad kontrolės mechanizmai turi būti itin aiškiai apibrėžti, o atsakomybės – tiksliai paskirstytos.
Per dieną Lietuvą kerta iki aštuonių tokių reisų. Per metus – apie pusė milijono keleivių. Skaičiai solidūs, o kiekvienas reisas teoriškai gali tapti incidento vieta.
Vienas pabėgimas – rimtas signalas
Praėjusiais metais 21 metų rusas Danilas Muchametovas iššoko iš tranzitinio traukinio ir paspruko. Vėliau jis atsidūrė Suomijoje, kur prašė prieglobsčio. Šis atvejis atskleidė, kad net ir griežtai kontroliuojamoje sistemoje gali atsirasti spragų.
Po šio įvykio imtasi peržiūrėti tarnybų veiklos aprašus, stiprinti koordinaciją ir reagavimo greitį. Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius pabrėžė, kad stebėjimo kamerų ir techninių priemonių jau yra, tačiau jų nepakanka.
Planuojama diegti papildomas kameras, sistemas, kurios realiu laiku informuotų apie galimus durų atidarymus ar kitus neteisėtus veiksmus. Kitaip tariant – siekiama uždaryti tas „pilkąsias zonas“, apie kurias kalba pareigūnai.
Kauno scenarijus – pratybos pagal blogiausią variantą
Kaune surengtos pratybos atrodė kaip iš filmo scenarijaus. Sustojęs tranzitinis traukinys, kilęs konfliktas, sužeisti keleiviai, dalis asmenų pasišalina iš vagono ir išsisklaido mieste.
Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Marius Draudvila aiškina, kad tokiais atvejais aktyvuojami visi budintys ekipažai, gali būti įvedamas planas „Sulaikymas“, formuojami postai, uždaromos teritorijos.
Pratybų tikslas – kad reali situacija neužkluptų nepasiruošus. Anksčiau kiekviena tarnyba veikė labiau savo sektoriuje. Dabar siekiama, kad reagavimas būtų vientisas, be tarpsnių, kuriuose galėtų pasislėpti pažeidėjas.
Infrastruktūra – silpnoji vieta?
Pasak ministro, vien procedūrų neužtenka. Reikia investicijų į infrastruktūrą – daugiau stebėjimo sistemų, greitesnės informacijos perdavimo, aiškesnių techninių sprendimų.
Viliamasi, kad tam bus skirta lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Tikslas – kad tranzito maršrutas būtų maksimaliai saugus, net jei geopolitinė situacija išlieka įtempta.
Kaliningrado tranzitas – jautrus klausimas ne vien dėl saugumo. Tai ir diplomatinis, ir logistinis, ir politinis mazgas. Todėl kiekvienas incidentas čia vertinamas ne tik kaip pavienis pažeidimas, bet ir kaip sistemos patikimumo testas.
Kol kas rimtesnių pasikartojančių incidentų neužfiksuota. Tačiau tarnybos akivaizdžiai renkasi kitą taktiką – ruoštis blogiausiam scenarijui, kad jo neprireiktų. Ir tai, matyt, šiandien yra vienintelė racionali strategija.
