Viskas prasideda nuo sėklų. Prieš sėją rekomenduojama jas 15–20 minučių pamirkyti 3 % vandenilio peroksido tirpale. Tai paprastas ir veiksmingas būdas sumažinti bakterinių ir grybelinių ligų, ypač juodosios kojelės, riziką. Po mirkymo sėklas galima trumpai perplauti šiltu vandeniu ir iš karto sėti.
Sėjai geriausia rinktis lengvą, dezinfekuotą substratą. Labai patogu naudoti termiškai apdorotą žemę, į kurią įmaišyta 10–15 % vermikulito. Toks mišinys gerai praleidžia orą, greičiau pradžiūsta, tačiau kartu išlaiko reikiamą drėgmę – daigams „pelkės“ tikrai nereikia. Jei naudojate kitokį durpinį substratą su neutraliu pH, pasirūpinkite jo paruošimu iš anksto, kad sumažintumėte ligų tikimybę.
Nuo sudygimo iki pikiavimo labai svarbu užtikrinti saikingą laistymą ir pakankamą apšvietimą. Pikiuoti daigus patartina į maistingesnę žemę, didinant šaknims skirtą tūrį. Geriausia naudoti indelius su drenažo angomis, kad vanduo neužsistovėtų. Šaknų apsaugai naudinga įmaišyti biologinį preparatą, pagamintą iš naudingųjų grybų. Tai nėra trąša, o priemonė, padedanti palaikyti sveiką dirvožemio mikroflorą ir slopinti ligų sukėlėjus.
Pikiuojant į laistymo vandenį galima įlašinti šaknų formavimąsi skatinančios priemonės – kelių lašų vienam litrui nusistovėjusio vandens visiškai pakanka. Toks tirpalas padeda daigams greičiau prigyti, lengviau įveikti persodinimo stresą ir paskatina aktyvų šaknų augimą. Svarbu prisiminti, kad tai ne trąša, o adaptacijai skirtas preparatas, todėl paruošto tirpalo nelaikykite – sunaudokite jį iš karto.
Iš karto po pikiavimo daigų nereikėtų statyti po labai ryškia šviesa. Pirmą parą juos geriau laikyti lengvai pritemdytoje vietoje, kad augalai spėtų atsigauti. Kai išauga ketvirtasis tikrasis lapelis, ateina metas stiprinti stiebelius. Tam pakanka nedidelio judančio oro srauto arba labai švelniai kartą ar du per dieną prabraukti ranka per viršūnėles. Toks mechaninis poveikis skatina storesnio, tvirtesnio stiebo formavimąsi ir daro daigus atsparesnius išgulimui.
