Buteliuotas vanduo, kurį daugelis renkasi kaip švaresnę ar saugesnę alternatyvą, gali būti reikšmingas mikroplastiko šaltinis žmogaus organizmui. Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad plastikinėse pakuotėse laikomas vanduo gali prisidėti prie kasdienio mikroplastiko dalelių patekimo į mūsų kūną. Šią problemą išsamiai nagrinėjo tyrėja Sara Sajjadi, kuri išanalizavo daugiau nei 140 mokslinių publikacijų apie plastiko dalelių poveikį žmogaus sveikatai.
Susidomėjimas šia tema atsirado po kelionės į Pchi Pchi salas. Tyrėja pasakoja, kad grožėdamasi Andamanų jūros pakrantėmis iš pradžių matė tik įspūdingus gamtos vaizdus, tačiau pažvelgusi sau po kojomis pastebėjo daugybę plastikinių atliekų. Didelę jų dalį sudarė būtent vandens buteliai, o ši patirtis paskatino ją susimąstyti apie plastiko vartojimo mastą ir jo pasekmes.
Grįžusi į Konkordijos universitetą ji nusprendė gilintis į šią problemą doktorantūros studijose. Analizuodama įvairius mokslinius darbus tyrėja siekė suprasti, kiek mikroplastiko žmonės iš tiesų gali gauti iš kasdien vartojamo vandens ir kokią riziką tai gali kelti sveikatai.
Mokslininkų skaičiavimais, žmogus per metus gali netyčia praryti maždaug nuo 39 tūkstančių iki 52 tūkstančių mikroplastiko dalelių. Tiems, kurie reguliariai geria buteliuotą vandenį, šis skaičius gali padidėti dar maždaug 90 tūkstančių dalelių per metus. Tai rodo, kad plastikiniai buteliai gali būti vienas reikšmingiausių šių dalelių šaltinių.
Mikroplastikas – tai itin smulkios plastiko dalelės, kurių dydis gali būti mažesnis nei milimetro dalis. Dar mažesnės dalelės vadinamos nanoplastiku, o jų dydis gali siekti vos tūkstantąją milimetro dalį. Dėl tokio mažo dydžio jos gali lengviau patekti į organizmą ir prasiskverbti į įvairius audinius.
Plastikas į vandenį gali patekti skirtingais etapais – nuo gamybos proceso iki transportavimo ar laikymo sąlygų. Dalelės gali atsiskirti ir tuomet, kai buteliai laikomi sandėliuose ar parduotuvėse, o procesas ypač paspartėja veikiant aukštai temperatūrai. Pavyzdžiui, palikus butelį įkaitusiame automobilyje, plastiko dalelės gali atsiskirti gerokai intensyviau.
Skirtingai nei mikroplastikas, kuris į organizmą patenka per maisto grandinę, geriant buteliuotą vandenį plastiko dalelės patenka tiesiogiai. Kiekvienas gurkšnis gali būti kartu su mikroskopinėmis plastiko dalelėmis, kurios kaupiasi organizme.
Mažiausios plastiko dalelės gali įveikti natūralius biologinius barjerus ir patekti į kraujotaką. Manoma, kad dalis jų gali kauptis įvairiuose audiniuose ir organuose. Nors tyrimai dar tęsiami, vis daugiau mokslinių darbų rodo galimą ryšį tarp mikroplastiko ir įvairių sveikatos sutrikimų.
Kai kurie tyrimai mikroplastiko poveikį sieja su lėtiniu uždegimu, hormonų pusiausvyros sutrikimais ir oksidaciniu stresu. Taip pat kalbama apie galimą ryšį su neurologiniais sutrikimais bei padidėjusia tam tikrų vėžio formų rizika. Ypač daug dėmesio skiriama nanoplastikui, kuris dėl savo dydžio gali prasiskverbti į ląsteles ir sąveikauti su DNR bei baltymais.
Be pačių plastiko dalelių, į vandenį gali patekti ir cheminės medžiagos, naudojamos plastikinių butelių gamyboje. Tarp jų dažniausiai minimi bifenoliai ir ftalatai – junginiai, kurie gali išsiskirti iš plastiko, ypač veikiant aukštai temperatūrai arba pakartotinai naudojant vienkartinius butelius.
Šios medžiagos priskiriamos prie endokrininę sistemą veikiančių junginių. Jos gali trikdyti hormonų veiklą, daryti įtaką imuninei sistemai ir ilgainiui būti susijusios su įvairiais sveikatos sutrikimais. Kai kurie iš šių junginių jau siejami su padidėjusia tam tikrų onkologinių ligų rizika.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tiksliai įvertinti mikroplastiko poveikį vis dar sudėtinga. Skirtinguose tyrimuose naudojami nevienodi metodai ir technologijos, o dalis jų turi techninių apribojimų. Vieni prietaisai gali aptikti itin smulkias daleles, tačiau neleidžia nustatyti jų cheminės sudėties, o kiti pateikia priešingą informaciją.
Pažangiausios technologijos leidžia vienu metu identifikuoti daleles ir nustatyti jų sudėtį, tačiau dėl didelės kainos jos naudojamos gana retai. Dėl šios priežasties tikėtina, kad realus mikroplastiko ir ypač nanoplastiko poveikis žmogui gali būti netgi didesnis, nei šiuo metu manoma.
Nors daugelyje šalių vis dažniau ribojamas vienkartinio plastiko naudojimas, buteliuotas vanduo dažnai lieka už tokių reguliavimų ribų. Tyrėja pabrėžia, kad tam tikromis situacijomis, pavyzdžiui, stichinių nelaimių ar užteršto vandentiekio atveju, buteliuotas vanduo gali būti būtinas. Tačiau vietose, kur yra saugių alternatyvų, jis neturėtų tapti pagrindiniu kasdienio vandens šaltiniu.
Pasak mokslininkų, svarbu didinti visuomenės informuotumą apie galimas ilgalaikes plastiko vartojimo pasekmes. Kuo daugiau žmonių žinos apie šią problemą, tuo lengviau bus keisti kasdienius įpročius ir mažinti plastiko naudojimą.
Ekspertai rekomenduoja rinktis daugkartinius butelius ar termosus, pagamintus iš nerūdijančio plieno arba stiklo. Taip pat patariama kuo dažniau naudoti patikimai išvalytą vandentiekio vandenį ir, jei kyla abejonių dėl jo kokybės, naudoti sertifikuotus vandens filtrus.
Dar viena paprasta, bet svarbi taisyklė – nepalikti plastikinių butelių saulėje ar įkaitusioje aplinkoje, ypač automobilyje. Tokiose sąlygose plastiko dalelės ir cheminės medžiagos išsiskiria daug greičiau.
Tyrimas, kurį Sara Sajjadi atliko kartu su mokslininkais Chunjiang An ir Zhi Chen, ragina visuomenę bei sprendimų priėmėjus rimčiau vertinti plastiko taršos problemą. Autoriai pabrėžia, kad mikroplastikas yra ne tik aplinkosaugos, bet ir ilgalaikės visuomenės sveikatos klausimas, todėl mažinti plastiko naudojimą būtina jau dabar.
