Kartais nutinka taip, kad vos įžengus į patalpą atrodo, jog oras joje tiesiog prisotintas informacijos. Niekas dar nespėjo ištarti nė žodžio, tačiau nuotaika ir atmosfera akimirksniu tampa aiški – iškart matyti, kas ką tik susipykęs, kas tik vaidina džiaugsmą, o kas jau visiškai priėjęs jėgų išsekimo ribą.
Žmonės gali šypsotis ir tvirtinti, kad viskas gerai, bet vidinis balsas aiškiai sako ką kita.
Įdomu tai, kad tokiais momentais žmogus dažnai apie aplinkinius žino daugiau negu apie save patį. Jo pačio emocijos lieka tarsi antrame plane – lyg naršyklės kortelė, kurią visi pamiršo atsidaryti. Tai nėra joks antgamtinis gebėjimas ar paprasčiausiai „pernelyg jautrus charakteris“. Tyrinėtojai ir praktikai dažnai pastebi, kad toks gilus empatijos lygis kyla iš tarsi „užprogramuoto kodo“, įrašyto jau gimimo datoje.
Kodėl vieni „perskaito“ žmones, o kiti – tik žodžius?
Ypatingai jautrūs žmonės savęs paprastai nevadina empatais. Dažniau jie sako: „Aš tiesiog suprantu“ arba „Negaliu kitaip“. Kito žmogaus džiaugsmas ar skausmas jiems nėra tik informacija – tai patirtis, kuri fiziškai pereina per kūną.
Gimimo data didele dalimi lemia, kaip suvokiame pasaulį. Vieni skaičiai formuoja racionalų stebėtoją, o kiti paverčia žmogų tiesioginiu visko, kas vyksta aplink, dalyviu. Jei datos vibracijos tam palankios, žmogus tiesiogine prasme išgyvena kitų emocijas ir neretai net pamiršta savęs paklausti: „O kaip jaučiuosi aš?“
Gimimo dienos, kai svetima siela atrodo artimesnė už savą
Gimusieji 2, 11, 20 arba 29 dieną gebėjimą pajusti nuotaiką be žodžių dažnai atskleidžia jau vaikystėje. Tokie žmonės veikia tarsi antenos. Būdami vaikai, jie dažnai intuityviai prisitaiko prie suaugusiųjų, kad namuose tvyrotų ramybė. Suaugę šio bruožo nepraranda – pirmiausia pajunta partnerio, kolegos ar net atsitiktinio praeivio būseną, ir tik vėliau, jei pasiseka, prisimena savo poreikius. Didžiausia jų stiprybė – jautri, subtili nuovoka, o didžiausias pavojus – visiškas savęs ištirpinimas kituose.
Gimusieji 6, 15 arba 24 dieną pasaulį ir kitų emocijas labiausiai jaučia per rūpestį. Jie priima svetimus jausmus kūnu: kieno nors nuovargis jiems atrodo kaip savas jėgų trūkumas, o artimo žmogaus nerimas priverčia širdį plakti greičiau. Būtent šie žmonės dažniausiai pirmieji paklausia: „Ar tau tikrai viskas gerai?“ – ir beveik visada pataiko tiesiai į dešimtuką. Tuo pačiu jie patys gali metų metus ignoruoti savo perdegimą, laikydami jį įprasta būsena.
Gimusieji 9, 18 arba 27 dieną dažnai jaučia ne tik konkrečios akimirkos emociją, bet ir visą kito žmogaus vidinę istoriją. Tokios asmenybės sugeba suprasti net ir tuos, kurie patys savęs nesupranta. Jie įžvelgia motyvus, skausmą, giliai užslėptus išgyvenimus ir neretai pateisina tuos, kuriuos kiti jau seniai pasmerkė ar „nurašė“.
Ypatingą grupę sudaro gimusieji 11 ir 22 dieną. Tai sustiprintos jautros datos. Kitų emocijos per juos pereina tarsi elektra be izoliacijos. Jie gali įeiti į kavinę puikios nuotaikos, o išeiti visiškai išsekę vien dėl to, kad šalia sėdėjo labai prislėgtas nepažįstamasis. Tokiems žmonėms gyvybiškai svarbu išmokti atskirti „mano“ ir „ne mano“ jausmus, kitaip gyvenimas virsta nesibaigiančiu emociniu triukšmu.
Kodėl ši dovana kasdienybėje taip vargina?
Tokie žmonės dažnai girdi frazę: „Tu viską priimi per daug asmeniškai.“ Iš tiesų jie ne tiek priima asmeniškai, kiek priima viską be filtrų. Neretas jų pasirenka profesijas, kuriose daug darbo su žmonėmis, o vėliau nesupranta, kodėl taip greitai pavargsta. Jie – puikūs klausytojai ir patarėjai, bet neretai patys nežino, ko nori pietums ar kokie apskritai yra jų tikslai.
Jeigu neįsisąmoninama gimimo datos įtaka, galima visą gyvenimą praleisti tarsi „emocinių paslaugų“ režime, laikant tai charakterio bruožu, o ne ištekliumi, kuriam būtina priežiūra ir apsauga.
Kaip paversti jautrumą savo stiprybe?
Pirmas žingsnis – pripažinti, kad gebėjimas kitus jausti giliau nei save nėra klaida ar silpnumas. Tai įrankis, o kiekvienam įrankiui reikia naudojimo instrukcijos. Žmonėms su tokiomis gimimo datomis labai svarbu sąmoningai mokytis grąžinti dėmesį į save. Vertinga reguliariai pabūti tyloje ir aiškiai savęs paklausti apie savo norus, o ne tik apie kitų poreikius.
Antras svarbus dalykas – emocinė higiena. Ne visi jausmai, kuriuos patiriame, yra mūsų. Tai ne vien gražus pasakymas, o įgūdis, kurį galima išsiugdyti pažįstant savo „skaitinę“ prigimtį ir suvokiant, kada atspindime kitus, o kada iš tiesų reaguojame iš savęs.
Supratus šias sąsajas, pasaulis nustoja būti alinantis ir tampa erdve, kurioje galima padėti kitiems neprarandant savęs. Empatija tada virsta ne našta, o brandžia stiprybe.
Kada paskutinį kartą į savo jausmus pažvelgėte su tokiu pat dėmesiu ir pagarba, kokią kasdien skiriate aplinkiniams?
