Nerimas ar obsesinis kompulsinis sutrikimas? Psichologai paaiškina, kur riba ir kada metas kreiptis pagalbos
Nerimas savaime nėra psichikos liga. Tai normali, prisitaikanti emocija, padedanti reaguoti į galimas grėsmes.
Nerimas yra automatinė reakcija, kai eidami mišku staiga krūptelite, nes pasirodo, jog pamatėte gyvatę, o po akimirkos suprantate, kad tai buvo tik šakelė.
Taip pat tai (deja, dažnai nepatogūs) prakaituojantys delnai ir drebulys balse prieš pristatymą ar pirmą pasimatymą, taip pat įkyriai besisukančios mintys, neleidžiančios užmigti trečią valandą nakties.
Daugelis turime būdų, kaip tvarkytis su nerimą keliančiomis mintimis ir jausmais, kad jaustumėmės labiau kontroliuojantys situaciją. Pavyzdžiui, prieš pristatymą galime tikrinti ir dar kartą tikrinti, ar viskas paruošta, arba ieškoti artimo žmogaus patikinimo, kad viskas bus gerai.
Tačiau kada tokie elgesio modeliai jau gali atitikti nerimo sutrikimo diagnozę? O kada jie gali rodyti obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS)?
Klinikiniams psichologams šie klausimai kyla dažnai. Pastaruoju metu juos dar labiau paskatino išaugęs susidomėjimas OKS socialiniuose tinkluose. Tad kuo skiriasi nerimas ir OKS, ir kaip jie gydomi?
„Įprastas“ nerimas gali tapti nerimo sutrikimu, kai baimės ar nerimas yra nuolatiniai, labai intensyvūs ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui.
Skaičiuojama, kad maždaug vienas iš trijų žmonių per gyvenimą patirs nerimo sutrikimą.
Vieni dažniausių – socialinio nerimo sutrikimas (baimė socialinėse situacijose), panikos sutrikimas (pasikartojantys panikos priepuoliai ir baimė, kad jie vėl pasikartos) bei generalizuotas nerimo sutrikimas (nuolatinis ir per didelis nerimavimas).
Nors šių sutrikimų simptomai šiek tiek skiriasi, visiems būdingas perdėtas ir užsitęsęs nerimas ar baimė, sukeliantys didelį diskomfortą arba verčiantys vengti svarbių gyvenimo sričių, įskaitant darbą, mokslus ar socialinę veiklą.
Nors OKS susijęs su nerimu, psichikos sveikatos specialistų naudojamuose diagnostikos vadovuose jis laikomas atskiru sutrikimu.
Taip pat įmanoma turėti abu sutrikimus: maždaug pusei ar net trims ketvirtadaliams žmonių, sergančių OKS, nustatomas ir vienas ar keli nerimo sutrikimai.
OKS pasireiškia obsesijomis, kompulsijomis arba abiem. Šie simptomai sukelia reikšmingą kančią arba trukdo kasdieniam funkcionavimui.
Obsesijos – tai įkyrios, nepageidaujamos mintys, vaizdiniai ar impulsai. Tai gali būti intensyvi baimė, kad maistas užterštas, staigūs vaizdiniai apie galimą žalos padarymą kitam žmogui, arba nuolat grįžtanti mintis, jog padarėte rimtą klaidą.
Kompulsijos – tai pasikartojantys veiksmai arba mintiniai ritualai, kuriuos žmogus jaučia privalantis atlikti, kad sumažintų kylantį nerimą. Pavyzdžiui, tai nuolatinis tikrinimas, frazių kartojimas, pernelyg dažnas rankų plovimas ar nuolatinis patikinimo ieškojimas.
Daugeliui žmonių kartais pasitaiko nepageidaujamų minčių arba noras grįžti ir patikrinti, ar tikrai išjungta viryklė. Tvarkos palaikymas ar polinkis laikytis rutinos gali būti tiesiog įpročiai, kurie nesukelia didelio diskomforto.
Tačiau OKS išsiskiria sunkumu ir poveikiu kasdienybei.
Jei obsesijos ar kompulsijos užima daug laiko, sukelia didelę kančią arba trukdo kasdieniam gyvenimui, tai gali būti OKS požymis.
Svarbu žinoti, kad OKS neįmanoma „atpažinti“ vien iš elgesio. Sutrikimas gali būti nematomas, nes dalis kompulsijų vyksta mintyse, pavyzdžiui, žmogus nuolat skaičiuoja ar kartoja tam tikras frazes. Be to, dėl gėdos žmonės neretai stengiasi slėpti simptomus.
Nors nerimo sutrikimai ir OKS turi panašumų, įskaitant pasikartojančias, varginančias mintis, jų mechanizmai ir įsitikinimai, kurie šiuos simptomus palaiko, skiriasi. Dėl to skiriasi ir gydymo principai.
Viena efektyviausių gydymo krypčių tiek nerimo sutrikimams, tiek OKS yra kognityvinė elgesio terapija (KET).
OKS atveju gydymui dažnai taikoma specializuota KET forma – ekspozicija ir reakcijos prevencija (ERP). Jos esmė – palaipsniui susidurti su situacijomis, kurios sukelia įkyrias mintis ir nerimą, kartu atsispiriant norui atlikti kompulsijas.
Pavyzdžiui, žmogus, turintis užterštumo baimę, gali pamažu mažinti kartų skaičių, kiek plauna rankas prieš valgį. Ilgainiui mokomasi, kad bijomas scenarijus neįvyksta, kad diskomfortą įmanoma ištverti be ritualo, o nerimas savaime sumažėja.
Nerimo sutrikimų gydymas dažniausiai orientuojamas į konkretų baimės ar nerimavimo turinį. Pavyzdžiui, generalizuoto nerimo atveju svarbu atpažinti nerimavimo modelius, kvestionuoti įsitikinimus, palaikančius nerimą, ir mokytis naudingesnių problemų sprendimo būdų – nuo idėjų generavimo iki mažų, realių veiksmų.
Antidepresantai, ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), gali būti veiksminga gydymo dalis tiek nerimo sutrikimų, tiek OKS atvejais. Dažnai geriausių rezultatų pasiekiama derinant medikamentinį gydymą (SSRI) su psichoterapija (KET), ypač kai OKS yra sunkios eigos.
Nors gerai, kad apie psichikos sveikatą internete kalbama atviriau ir mažėja stigma, socialiniai tinklai kartais ištrina ribą tarp asmeninės patirties ir mokslo įrodymais pagrįstos informacijos.
Jei internete matyta informacija paskatino susimąstyti apie savo savijautą, geriausias kitas žingsnis – pasikalbėti su kvalifikuotu specialistu. Jis gali padėti suprasti, ką iš tiesų patiriate, ir kokia pagalba būtų tinkamiausia.
