Mokslinis tyrimas atskleidė: kodėl kai kurie virusai tūno organizme visą gyvenimą?
Net ir patys sveikiausi žmonės dažniausiai savo organizme nešiojasi virusų. Jie gali ilgai tūnoti nepastebėti, išvengdami imuninės sistemos dėmesio, o kartais vėliau pasireikšti liga, tačiau neretai taip ir lieka neaktyvūs.
Naujame tyrime daugiau šviesos metama į dažnus virusus, kurie įsitvirtina sveikų žmonių ląstelėse, taip pat į tai, koks virusų kiekis (vadinamasis viruso krūvis) paprastai aptinkamas žmogaus organizme, kai infekcija neperauga į ligą.
Harvardo medicinos mokyklos mokslininkų vadovaujama komanda išanalizavo daugiau kaip 917 tūkst. žmonių kraujo ir seilių mėginių įrašus iš trijų medicininių duomenų bazių. Tyrėjai ieškojo dėsningumų, kiek virusinės DNR cirkuliuoja žmonių organizme tais atvejais, kai infekcija neprogresuoja iki ligos.
Analizuodami genetinių fragmentų duomenis mokslininkai apskaičiavo vadinamąjį viruso krūvį. Šis rodiklis leidžia nustatyti, kokie virusai yra organizme, taip pat netiesiogiai parodo, kaip efektyviai imuninė sistema su jais tvarkosi.
Be to, viruso krūvio lygiai buvo susieti su konkrečiomis žmogaus DNR sritimis. Taip mokslininkai galėjo įvertinti ryšius tarp tam tikrų genetinių ypatybių, demografinių veiksnių (pavyzdžiui, amžiaus ar lyties) ir gebėjimo slopinti virusus.
„Dabar artėjame prie taško, kai galime pasitelkti žmogaus genetiką, kad atsakytume į fundamentalius klausimus apie tai, kaip virusai lemia patologinius procesus“, – teigė genetikas ir pagrindinis darbo autorius Nolanas Kamitaki.
Duomenys atskleidė 82 konkrečias žmogaus genomo vietas (lokusus), susijusias su virusinės DNR krūviu. Ypač išsiskyrė didysis histosuderinamumo kompleksas (MHC) – viena svarbiausių imuninės sistemos reguliavimo sričių.
Tyrėjai taip pat pastebėjo skirtingiems virusams būdingus dėsningumus. Pavyzdžiui, Epšteino–Baro virusas (EBV) su amžiumi aptinkamas dažniau, o herpesvirusas HHV-7 nuo vidutinio amžiaus linkęs retėti. EBV krūvis žiemą didėjo, vasarą mažėjo, tuo tarpu kitų virusų rodikliai buvo stabilesni.
Pasitelkę statistinį metodą, vadinamą Mendelio atsitiktine imtimi (Mendelian randomization), mokslininkai detaliau išnagrinėjo galimas sąsajas tarp virusų ir tam tikrų ligų.
Komanda nustatė, kad didelis EBV viruso krūvis yra tiesioginis rizikos veiksnys vėliau gyvenime susirgti Hodžkino limfoma.
Vis dėlto tokios pačios priklausomybės tarp EBV viruso krūvio ir išsėtinės sklerozės (IS) neaptikta, nors EBV laikomas vienu iš žinomų IS sukėlėjų. Tai rodo, kad ryšys tarp EBV ir IS gali labiau priklausyti nuo to, kaip imuninė sistema reaguoja į virusą, o ne nuo paties viruso kiekio.
„Šis rezultatas parodo, kodėl virusų tyrimai dideliuose genetiniuose biobankuose yra svarbūs“, – sakė N. Kamitaki.
Kalbant apie EBV ir Hodžkino limfomą, sąsaja su dideliu viruso krūviu leidžia svarstyti, kad antivirusiniai vaistai teoriškai galėtų mažinti šios limfomos riziką, tačiau tai dar reikėtų patikrinti klinikiniais tyrimais.
Su virusinės DNR krūviu susiję buvo ir ne genetiniai veiksniai, įskaitant amžių, lytį bei rūkymą. Daugumos tirtų virusų paplitimas buvo didesnis vyrams nei moterims.
Tyrėjai pažymi, kad šie rezultatai gali padėti geriau suprasti, kodėl vienų žmonių rizika susirgti skiriasi nuo kitų – net jei jų organizme tūno tie patys virusai.
Taip pat pabrėžiama, jog kai kurie virusai yra itin paplitę. Trys tyrime ieškoti virusai, vadinami anellovirusais, randami maždaug 80–90 proc. bendrosios populiacijos, tačiau jų ryšys su ligomis kol kas nėra aiškus.
Vis dėlto tyrimas turi ribojimų: dėl naudotų genomo sekoskaitos duomenų analizuoti buvo tik DNR virusai, kurie slepiasi ir „naudojasi“ DNR mechanizmais. Ateityje būtų verta atskirai tirti ir RNR virusus, pavyzdžiui, koronavirusus, kurie veikia kitaip.
Mokslininkai primena, kad sveikatai įtaką gali daryti ne tik dabartinės infekcijos. Kartais labai seniai į žmogaus genomą įsiterpę virusiniai fragmentai, nors jau nebesidaugina, vis tiek gali turėti netikėtos įtakos biologiniams procesams.
„Nuostabu, kiek daug DNR gali papasakoti apie dinamiškus biologinius procesus ir tai, kaip mūsų įpročiai, genai bei biologija tuos procesus formuoja“, – teigė genetikas Stevenas McCarrollas.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature.
