Mokslininkai perspėja: klimato krizė gali smarkiai sumažinti maisto atsargas ir dar labiau išauginti kainas

Maisto kainų šuoliai per pastaruosius metus daugeliui tapo kasdienybe, tačiau už šio reiškinio slypi gilesnė problema. Klimato krizės lemiami karščio ir sausros ekstremumai jau dabar mažina derlių ir didina riziką, kad saugus, prieinamas maistas taps vis retesne prabanga.

Nauja tyrėjų analizė rodo, kad dėl ekstremalaus karščio ir sausros žala vien kukurūzų, kviečių ir sojų derliams pasaulyje jau siekia apie 18 milijardų eurų per metus. Prognozuojama, kad iki 2100 metų šie nuostoliai gali išaugti iki maždaug 145 milijardų eurų kasmet, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir toliau augs.

Smūgis derliams ir visuomenėms

Tyrime nustatyta, kad didžiausi absoliutūs finansiniai nuostoliai tenka didžiosioms žemės ūkio valstybėms, tokioms kaip Jungtinės Valstijos ar Brazilija. Tačiau labiausiai pažeidžiamos yra šalys, kuriose didelė dalis gyventojų tiesiogiai dirba žemės ūkyje.

Pavyzdžiui, Nigeryje daugiau kaip pusė žmonių priklauso nuo žemdirbystės pajamų. Net ir santykinai nedidelis derliaus kritimas čia gali išprovokuoti maisto nepriteklių, socialinius neramumus ir migracijos bangas.

Mokslininkai skaičiuoja, kad blogiausiu atveju pasauliniai derliai iš šių trijų kultūrų gali sumažėti iki 35 proc. Tai prilygtų maisto kiekiui, kuriuo šiandien aprūpinama apie 2 000 000 000 žmonių. Istoriškai ir kur kas mažesni kainų šuoliai prisidėjo prie Arabų pavasario ir net Prancūzijos revoliucijos, tad pavojus nėra vien teorinis.

Paslėptos rizikos: kenkėjai ir miškų naikinimas

Analizė apima tik tris kultūras ir neįvertina daugybės kitų veiksnių. Klimato atšilimas ilgina vegetacijos sezoną daugeliui kenkėjų, todėl jie spėja išauginti daugiau generacijų ir padaro didesnę žalą pasėliams. Be to, dėl karščio ir sausros labiau stresuoti augalai tampa lengvesnis taikinys ligoms.

Dar viena uždelsto veikimo bomba – miškų naikinimas plečiant dirbamą žemę. Tai ypač akivaizdu Brazilijoje, kur dalis Amazonės atogrąžų miškų verčiami sojų laukais gyvulių pašarams. Paradoksalu, bet būtent miškai generuoja didelę dalį kritulių, nuo kurių priklauso pats žemės ūkis.

Praradus didžiulę dalį Amazonės, gali keistis visos Pietų Amerikos kritulių režimas, o anksčiau derlingos teritorijos virsti pusdykumėmis. Tuomet derliaus nuostoliai dar labiau skatintų kirsti likusius miškus ir taip užsuktų pavojingą užburtą ratą.

Ar galime išvengti blogiausio scenarijaus?

Mokslininkai pabrėžia, kad šios prognozės nėra neišvengiama ateitis, o perspėjimas. Viena svarbiausių krypčių – greitas emisijų mažinimas, kartu su aktyvia parama ūkininkams, kad jie galėtų prisitaikyti prie ekstremalesnių sąlygų.

Prisitaikymo priemonės apima drėkinimo sistemų diegimą ten, kur tai įmanoma, atsparių karščiui ir sausrai veislių auginimą, sėjomainos ir sėjos terminų keitimą. Tačiau ypatingą vaidmenį turi ir vartotojų pasirinkimai.

Dalis didžiulės sojų gamybos naudojama ne tiesiogiai žmonių maistui, o gyvulių pašarams. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad mažinant mėsos vartojimą ir labiau pereinant prie augalinės kilmės produktų būtų galima smarkiai sumažinti spaudimą miškams ir žemei bei kartu sumažinti žemės ūkio emisijas.

Lygiagrečiai vystomos ir naujos baltymų gamybos technologijos, pavyzdžiui, mikroorganizmų pagalba užauginami baltymai, kuriems reikia nedaug žemės ir vandens. Kol kas tai dar nišinis sprendimas, tačiau jis rodo, kad maisto sistema gali keistis iš esmės, jei bus politinės valios ir investicijų.

Vis dėlto vien technologijų neužtenka. Be ryžtingos klimato politikos, paramos ūkininkams ir pokyčių vartojimo įpročiuose, klimato krizė ir toliau tyliai, bet užtikrintai mažins mūsų lėkštėse esančio maisto kiekį.